Proto mankšta
Kasdien sukamės tame pačiame kasdienybės rate ir neretai tenka pastebėti, kad silpsta atmintis, sunku sutelkti dėmesį ar susikoncentruoti. Kad taip neatsitiktų, reikia treniruoti savo asmeninį kompiuterį, t.y. smegenis :)
O tai pasirodo labai lengva padaryti - pakanka pakeisti savo kvepalus, pažiūrėti vakaro žinias be garso ar į parduotuvę nuvažiuoti kitu keliu :)
Treniruojant smegenis galima atrasti ne tik naudos, teigiamų emocijų, bet ir padėti sau pažvelgti į kasdienius dalykus kitaip!
Kasdien dirbant tą patį darbą mums būna vis sunkiau sutelkti dėmesį į naujoves: silpsta atmintis, prastėja dėmesio koncentracija, o kai kurie dalykai apskritai pasidaro nebesuprantami. Kad taip neatsitiktų, reikia treniruoti smegenis. Papasakosime apie neurobikos metodus.
Visų pirma, paaiškinsime kas yra neurobika. Tai proto gimnastika, aerobika smegenims, kurios paskirtis – smegenų veiklos gerinimas. Terminą sukūrė Lawrence‘as Katzas ir Manningas Rubinas iš JAV. Jie taip pat sukūrė ir ypatingus proto mankštos pratimus.
Kam tai naudinga?
Neurobika būtina užsiimti visiems: vaikams – kad mokytųsi sutelkti dėmesį ir įsisavinti naują informaciją; suaugusiems – kad palaikytų smegenų tonusą ir apsisaugotų nuo atminties prastėjimo, rašoma passion.ru.
Protiniai gebėjimai prastėja dėl to, kad silpsta ryšys tarp galvos smegenų nervų ląstelių. Anksčiau buvo manoma, kad kartą sutrikus smegenų ląstelės veiklai, ši jau nebeatsistato, bet dabar ši hipotezė paneigta. Pasirodo, nervų ląsteles – taip pat ir galvos smegenų – galima regeneruoti reguliariais proto pratimais. Būtent tokiu tikslu ir buvo sukurta neurobika.
Pagrindinės gimnastikos užduotys:
• smegenų veiklos aktyvinimas,
• atminties treniravimas.
Pratimai smegenų veiklai skatinti
Proto mankšta labai paprasta, bet taip pat ir neįtikėtinai efektyvi. Pratimams nereikia specialaus pasiruošimo ar būtent tam skirto laiko – juos galima atlikti bet kur ir bet kada: namie, pakeliui į darbą, per pietų pertrauką, stovint prie viryklės ir netgi maudantis. Reguliariai mankštinant protą kai kurie pratimai taps jūsų gyvenimo dalimi – ir tai tik teiks jums naudos.
1. Nauja aplinka
Nuvykite ten, kur niekuomet iki šiol nebuvote ar kur būnate labai retai. Tai gali būti naujas didelis parkas arba juvelyro parduotuvė kaimyniniame rajone.
2. Nauji kvapai
Įsigykite flakonėlių su eteriniais aliejais ar bet kokių kitų kvapių dalykėlių. Kiekvieną rytą, kai tik pabundate, įkvėpkite vis naujo kvapo – tai padės jums „pažadinti“ smegenis.
3. Užmerktos akys
Vakarais namie neįjunkite šviesos – po kambarius vaikščiokite vadovaujantis vien atmintimi. Šis pratimas padidins dėmesingumą ir koncentraciją. Taip pat galima maudytis užsimerkus. Dėl to, kad nieko nematote, stipriai aktyvinami kiti jutimo organai.
4. Darbinės rankos pakeitimas
Valykite dantis ta ranka, kuri yra mažiau aktyvi: jei esate dešiniarankis, dantis valykite kaire ranka, jei esate kairiarankis – dešine.
5. Naujas garderobas
Dėvėkite skirtingus rūbus. Mokslininkai įrodė, kad priklausomai nuo žmogaus rūbų keičiasi ne tik jo pojūčiai, bet ir mąstymo būdas.
6. Brailio raštas (rašto sistema akliesiems) ir gestų kalba
Įsisavinti Brailio raštą ir gestų kalbą yra sunku, bet gebėjimas skaityti ir kalbėti pirštais neįtikėtinai įjautrins jūsų pojūčius. Gestų kalboje pakanka išmokti standartines frazes: pasisveikinimą, paprastus klausimus, atsakymus.
7. Naujas kelias
Eikite į darbą (parduotuvę) nauju, nepažįstamu keliu. Net jei naujasis kelias bus ilgesnis – nieko baisaus. Tai ne tik teigiamai paveiks jūsų smegenų veiklą, bet ir padės išlaikyti kūno formas.
8. Pasitikėjimas savimi
Labiau pasitikėkite savimi. Netgi jei jums siūlo darbą, kuriame nelabai tesusivokiate, sutikite. Kai nelabai aišku ką ir kaip reikia daryti, smegenys greitai aktyvinasi.
9. Nestandartiniai atsakymai
Į standartinius klausimus atsakykite nestandartiškai. Netgi į klausimą „Kaip sekasi?“ galima atsakyti dešimtimis skirtingų frazių – atsisakykite stereotipų.
10. Monetos
Išmokite vien pirštais skirti nevienodo nominalo monetas. Šiuo pratimu naudinga užsiimti tada, kai ko nors laukiate. Laikas bėga greičiau ir laukimas būna ne toks varginantis.
11. Nauji žurnalai
Rinkitės tuos žurnalus ir laikraščius, į kuriuos paprastai nekreipiate dėmesio. Pavyzdžiui, jei domitės madomis, tai įsigykite žurnalą, nagrinėjantį ekonomikos temas. Mėgstate skaityti apie keliones ir kitas valstybes? Suteikite pirmenybę žurnalui apie gyvūnus. Nebūtina susidomėti kokia nors nauja sritimi, pakanka tiesiog kartkartėmis pakeisti skaitomų straipsnių temą.
12. Televizorius be garso
Išjunkite televizoriaus garsą ir vien žiūrint į vaizdą pabandykite atkurti dialogą ar monologą. Atliekant šį pratimą kartu su draugais laikas gali prabėgti labai įdomiai ir linksmai.
13. Poilsio įvairovė
Jei savaitgalius paprastai praleidžiate mieste, tai kitą kartą išvykite į gamtą. Nemėgstate klausytis muzikos? Nueikite į muzikos koncertą – patirsite begalę naujų pojūčių. Net jeigu jums visai nepatiks, galėsite išeiti.
14. Naujas tempas
Šio pratimo galima imtis savaitgaliais. Jei paprastai viską darote lėtai, pasistenkite tempą padidinti du kartus. O jei negalite nė minutės nusėdėti vietoje, priverskite save viską daryti neskubant. Tam reikia labai didelio susikaupimo.
15. Pokštai
Sugalvoti naujus pokštus ir anekdotus – labai įdomus ir naudingas užsiėmimas smegenims. Tai ne tik skatina protinę veiklą, bet ir vysto gebėjimą mąstyti kūrybingai.
Penki pratimai atminčiai vystyti
1. Pasakykite sau: įsimink tai!
Pavyzdžiui, jei jums pristatė nepažįstamą žmogų, ištarkite sau jo vardą ir liepkite šį vardą įsiminti. Taip pasąmoningai suteiksite šiai informacijai daugiau reikšmės.
2. Atraskite motyvaciją
Pasistenkite įsivaizduoti, kuo žmogus, kurio vardą reikia įsiminti, jums gali būti naudingas ateityje. Motyvacijos paieška gali paskatinti smegenų veiklą ir prisiminti vardą bus paprasčiau.
3. Susidarykite asociacijas
Išsirinkite 10 jūsų namie ar biure esančių nejudinamų daiktų. Įsiminkite juos tam tikra seka (tam reikia išsiaiškinti tam tikrą dėsningumą). Ateityje, kai jums reikės įsiminti kokį nors sąrašą, asocijuokite kiekvieną sąrašo punktą su šiais daiktais. Kai reikės prisiminti sąrašą, tiesiog akimis peržvelkite dešimtį išsirinktųjų daiktų.
4. Mokykitės užsienio kalbų
Tai tiesioginiu būdu suaktyvins jūsų smegenis ir vystys asociatyvinį mąstymą. Bus lengviau įsiminti ne tik užsienietiškus žodžius, bet ir kasdienio gyvenimo faktus, apie kuriuos anksčiau reikėdavo nuolatinių priminimų.
5. Įsiminkite telefonų numerius
Iš pradžių mokykitės asmenų, su kurias bendraujate dažniausiai, telefonų – taip pat ir mobiliųjų – numerius. Vėliau pabandykite įsiminti ir kitus numerius. Pažiūrėkite į numerį, nusukite akis, pakartokite skaičius sau – ir taip darykite tol, kol numeris galų gale išliks atmintyje. Vėliau nereikalingi telefonų numeriai užsimirš, nes nebus reikalingi – tai visiškai normalu. Svarbiausia atmintyje išlaikyti informaciją bent apie kelis žmones.
Padidinti IQ per 10 minučių
Taip, ir tai įmanoma. Metodai taip pat labai paprasti, bet padės jums per trumpą laiką padidinti intelektinius gebėjimus.
1. Kvėpuokite giliai
Tai vienas iš paprasčiausių ir efektyviausių pratimų. Gilaus kvėpavimo metu organizmas atsipalaiduoja, o į smegenis pradeda patekti daugiau deguonies. Smegenų veiklą taip pat efektyviai gerina ir atsipalaidavimas, ir didelis deguonies kiekis kraujyje. Beje, kvėpuoti reikia tik per nosį. Teisingai atsipalaiduoti ir giliai kvėpuoti galima išmokti pasitelkus meditaciją.
2. Autohipnozė
Tai specialūs psichologiniai pratimai. Jie kuriami kiekvienam žmogui individualiai ir turi būti kontroliuojami. Dėl to autohipnozę patariama atlikinėti tik su specialistu, bent jau iš pradžių.
3. Sėdėkite tiesiai ir užsičiaupkite
Tokia poza leis jums sutelkti dėmesį ir mąstyti „sveikiau“. Paeksperimentuokite: iš pradžių mintinai išspręskite kokį nors matematikos uždavinį sėdėdami ant kėdės susikūprinę ir išsižioję, o vėliau – išsitiesę ir užsičiaupę. Iškart pastebėsite skirtumą.
4. Fizinis krūvis
Fizinių pratimų pakanka tam, kad į smegenis pritekėtų daugiau kraujo. Nedidelė mankštelė „pažadins“ smegenis ir suaktyvins jų veiklą. Geriausia pasivaikščioti, bet ir paprastų pratimų nekeičiant savo buvimo vietos (pritūpimų, šuoliukų) gali pakakti.
Stenkitės gyvenimui suteikti daugiau įvairovės. Aktyvus, naujų pojūčių ir emocijų kupinas gyvenimas neleis jums nuobodžiauti ir išsaugos proto aštrumą daugelį metų.
Publikuota: www.imunitetas.lt
O tai pasirodo labai lengva padaryti - pakanka pakeisti savo kvepalus, pažiūrėti vakaro žinias be garso ar į parduotuvę nuvažiuoti kitu keliu :)
Treniruojant smegenis galima atrasti ne tik naudos, teigiamų emocijų, bet ir padėti sau pažvelgti į kasdienius dalykus kitaip!
Kasdien dirbant tą patį darbą mums būna vis sunkiau sutelkti dėmesį į naujoves: silpsta atmintis, prastėja dėmesio koncentracija, o kai kurie dalykai apskritai pasidaro nebesuprantami. Kad taip neatsitiktų, reikia treniruoti smegenis. Papasakosime apie neurobikos metodus.
Visų pirma, paaiškinsime kas yra neurobika. Tai proto gimnastika, aerobika smegenims, kurios paskirtis – smegenų veiklos gerinimas. Terminą sukūrė Lawrence‘as Katzas ir Manningas Rubinas iš JAV. Jie taip pat sukūrė ir ypatingus proto mankštos pratimus.
Kam tai naudinga?
Neurobika būtina užsiimti visiems: vaikams – kad mokytųsi sutelkti dėmesį ir įsisavinti naują informaciją; suaugusiems – kad palaikytų smegenų tonusą ir apsisaugotų nuo atminties prastėjimo, rašoma passion.ru.
Protiniai gebėjimai prastėja dėl to, kad silpsta ryšys tarp galvos smegenų nervų ląstelių. Anksčiau buvo manoma, kad kartą sutrikus smegenų ląstelės veiklai, ši jau nebeatsistato, bet dabar ši hipotezė paneigta. Pasirodo, nervų ląsteles – taip pat ir galvos smegenų – galima regeneruoti reguliariais proto pratimais. Būtent tokiu tikslu ir buvo sukurta neurobika.
Pagrindinės gimnastikos užduotys:
• smegenų veiklos aktyvinimas,
• atminties treniravimas.
Pratimai smegenų veiklai skatinti
Proto mankšta labai paprasta, bet taip pat ir neįtikėtinai efektyvi. Pratimams nereikia specialaus pasiruošimo ar būtent tam skirto laiko – juos galima atlikti bet kur ir bet kada: namie, pakeliui į darbą, per pietų pertrauką, stovint prie viryklės ir netgi maudantis. Reguliariai mankštinant protą kai kurie pratimai taps jūsų gyvenimo dalimi – ir tai tik teiks jums naudos.
1. Nauja aplinka
Nuvykite ten, kur niekuomet iki šiol nebuvote ar kur būnate labai retai. Tai gali būti naujas didelis parkas arba juvelyro parduotuvė kaimyniniame rajone.
2. Nauji kvapai
Įsigykite flakonėlių su eteriniais aliejais ar bet kokių kitų kvapių dalykėlių. Kiekvieną rytą, kai tik pabundate, įkvėpkite vis naujo kvapo – tai padės jums „pažadinti“ smegenis.
3. Užmerktos akys
Vakarais namie neįjunkite šviesos – po kambarius vaikščiokite vadovaujantis vien atmintimi. Šis pratimas padidins dėmesingumą ir koncentraciją. Taip pat galima maudytis užsimerkus. Dėl to, kad nieko nematote, stipriai aktyvinami kiti jutimo organai.
4. Darbinės rankos pakeitimas
Valykite dantis ta ranka, kuri yra mažiau aktyvi: jei esate dešiniarankis, dantis valykite kaire ranka, jei esate kairiarankis – dešine.
5. Naujas garderobas
Dėvėkite skirtingus rūbus. Mokslininkai įrodė, kad priklausomai nuo žmogaus rūbų keičiasi ne tik jo pojūčiai, bet ir mąstymo būdas.
6. Brailio raštas (rašto sistema akliesiems) ir gestų kalba
Įsisavinti Brailio raštą ir gestų kalbą yra sunku, bet gebėjimas skaityti ir kalbėti pirštais neįtikėtinai įjautrins jūsų pojūčius. Gestų kalboje pakanka išmokti standartines frazes: pasisveikinimą, paprastus klausimus, atsakymus.
7. Naujas kelias
Eikite į darbą (parduotuvę) nauju, nepažįstamu keliu. Net jei naujasis kelias bus ilgesnis – nieko baisaus. Tai ne tik teigiamai paveiks jūsų smegenų veiklą, bet ir padės išlaikyti kūno formas.
8. Pasitikėjimas savimi
Labiau pasitikėkite savimi. Netgi jei jums siūlo darbą, kuriame nelabai tesusivokiate, sutikite. Kai nelabai aišku ką ir kaip reikia daryti, smegenys greitai aktyvinasi.
9. Nestandartiniai atsakymai
Į standartinius klausimus atsakykite nestandartiškai. Netgi į klausimą „Kaip sekasi?“ galima atsakyti dešimtimis skirtingų frazių – atsisakykite stereotipų.
10. Monetos
Išmokite vien pirštais skirti nevienodo nominalo monetas. Šiuo pratimu naudinga užsiimti tada, kai ko nors laukiate. Laikas bėga greičiau ir laukimas būna ne toks varginantis.
11. Nauji žurnalai
Rinkitės tuos žurnalus ir laikraščius, į kuriuos paprastai nekreipiate dėmesio. Pavyzdžiui, jei domitės madomis, tai įsigykite žurnalą, nagrinėjantį ekonomikos temas. Mėgstate skaityti apie keliones ir kitas valstybes? Suteikite pirmenybę žurnalui apie gyvūnus. Nebūtina susidomėti kokia nors nauja sritimi, pakanka tiesiog kartkartėmis pakeisti skaitomų straipsnių temą.
12. Televizorius be garso
Išjunkite televizoriaus garsą ir vien žiūrint į vaizdą pabandykite atkurti dialogą ar monologą. Atliekant šį pratimą kartu su draugais laikas gali prabėgti labai įdomiai ir linksmai.
13. Poilsio įvairovė
Jei savaitgalius paprastai praleidžiate mieste, tai kitą kartą išvykite į gamtą. Nemėgstate klausytis muzikos? Nueikite į muzikos koncertą – patirsite begalę naujų pojūčių. Net jeigu jums visai nepatiks, galėsite išeiti.
14. Naujas tempas
Šio pratimo galima imtis savaitgaliais. Jei paprastai viską darote lėtai, pasistenkite tempą padidinti du kartus. O jei negalite nė minutės nusėdėti vietoje, priverskite save viską daryti neskubant. Tam reikia labai didelio susikaupimo.
15. Pokštai
Sugalvoti naujus pokštus ir anekdotus – labai įdomus ir naudingas užsiėmimas smegenims. Tai ne tik skatina protinę veiklą, bet ir vysto gebėjimą mąstyti kūrybingai.
Penki pratimai atminčiai vystyti
1. Pasakykite sau: įsimink tai!
Pavyzdžiui, jei jums pristatė nepažįstamą žmogų, ištarkite sau jo vardą ir liepkite šį vardą įsiminti. Taip pasąmoningai suteiksite šiai informacijai daugiau reikšmės.
2. Atraskite motyvaciją
Pasistenkite įsivaizduoti, kuo žmogus, kurio vardą reikia įsiminti, jums gali būti naudingas ateityje. Motyvacijos paieška gali paskatinti smegenų veiklą ir prisiminti vardą bus paprasčiau.
3. Susidarykite asociacijas
Išsirinkite 10 jūsų namie ar biure esančių nejudinamų daiktų. Įsiminkite juos tam tikra seka (tam reikia išsiaiškinti tam tikrą dėsningumą). Ateityje, kai jums reikės įsiminti kokį nors sąrašą, asocijuokite kiekvieną sąrašo punktą su šiais daiktais. Kai reikės prisiminti sąrašą, tiesiog akimis peržvelkite dešimtį išsirinktųjų daiktų.
4. Mokykitės užsienio kalbų
Tai tiesioginiu būdu suaktyvins jūsų smegenis ir vystys asociatyvinį mąstymą. Bus lengviau įsiminti ne tik užsienietiškus žodžius, bet ir kasdienio gyvenimo faktus, apie kuriuos anksčiau reikėdavo nuolatinių priminimų.
5. Įsiminkite telefonų numerius
Iš pradžių mokykitės asmenų, su kurias bendraujate dažniausiai, telefonų – taip pat ir mobiliųjų – numerius. Vėliau pabandykite įsiminti ir kitus numerius. Pažiūrėkite į numerį, nusukite akis, pakartokite skaičius sau – ir taip darykite tol, kol numeris galų gale išliks atmintyje. Vėliau nereikalingi telefonų numeriai užsimirš, nes nebus reikalingi – tai visiškai normalu. Svarbiausia atmintyje išlaikyti informaciją bent apie kelis žmones.
Padidinti IQ per 10 minučių
Taip, ir tai įmanoma. Metodai taip pat labai paprasti, bet padės jums per trumpą laiką padidinti intelektinius gebėjimus.
1. Kvėpuokite giliai
Tai vienas iš paprasčiausių ir efektyviausių pratimų. Gilaus kvėpavimo metu organizmas atsipalaiduoja, o į smegenis pradeda patekti daugiau deguonies. Smegenų veiklą taip pat efektyviai gerina ir atsipalaidavimas, ir didelis deguonies kiekis kraujyje. Beje, kvėpuoti reikia tik per nosį. Teisingai atsipalaiduoti ir giliai kvėpuoti galima išmokti pasitelkus meditaciją.
2. Autohipnozė
Tai specialūs psichologiniai pratimai. Jie kuriami kiekvienam žmogui individualiai ir turi būti kontroliuojami. Dėl to autohipnozę patariama atlikinėti tik su specialistu, bent jau iš pradžių.
3. Sėdėkite tiesiai ir užsičiaupkite
Tokia poza leis jums sutelkti dėmesį ir mąstyti „sveikiau“. Paeksperimentuokite: iš pradžių mintinai išspręskite kokį nors matematikos uždavinį sėdėdami ant kėdės susikūprinę ir išsižioję, o vėliau – išsitiesę ir užsičiaupę. Iškart pastebėsite skirtumą.
4. Fizinis krūvis
Fizinių pratimų pakanka tam, kad į smegenis pritekėtų daugiau kraujo. Nedidelė mankštelė „pažadins“ smegenis ir suaktyvins jų veiklą. Geriausia pasivaikščioti, bet ir paprastų pratimų nekeičiant savo buvimo vietos (pritūpimų, šuoliukų) gali pakakti.
Stenkitės gyvenimui suteikti daugiau įvairovės. Aktyvus, naujų pojūčių ir emocijų kupinas gyvenimas neleis jums nuobodžiauti ir išsaugos proto aštrumą daugelį metų.
Publikuota: www.imunitetas.lt
Ar pažįstame save pačius?
Teste yra 83 klausimai, kuriems atsakyti prireikia kokio 30 min. Rezultatas tikrai nenuvilia - išsamus, konkretus asmenybės apibūdinimas su visomis teigiamomis ir ne ypač sąvybėmis :) Tikrai rekomenduoju!
Testas:
http://charakteris.info/charakterio-testas-paremta-mbti-testu-naujas-variantas/
Publikuota: http://charakteris.info
Elektroninė knyga - Spencer Johnson, M.D. "Kas paėmė mano sūrį?"
Tai nuostabus ir nepaprastai įdomus alegorinis pasakojimas apie keturis veikėjus, gyvenančius „Labirinte" ir ieškančius „Sūrio", kuris maitina juos bei suteikia laimę.
Tai du peliukai, vardu Šniukšt ir Greitai, bei du maži žmogučiai Ai ir Oi, savo dydžiu tolygūs pelėms, o elgesiu ir mąstymu labai primenantys žmones.
„Sūris" simbolizuoja visa, ko siekiate gyvenime: gerą darbą, meilę, pinigus, turtus, sveikatą ar dvasinę ramybę.
O „Labirintas", kuriame jo ieškote, - tai įstaiga, kurioje dirbate, šeima ar visuomenė, kurioje gyvenate.
Pasakojime veikėjai susiduria su netikėtomis permainomis. Galų gale vienas iš jų sėkmingai įveikia visai kliūtis ir ant labirinto sienų užrašo tai, ką išmoko.
„Užrašai ant sienų" padės jums išmokti be streso ir įtampos priimti gyveninio pokyčius bei sėkmingai su jais susidoroti.
Šis pasakojimas tinka bet kurio amžiaus žmonėms. Perskaitysite per valandą, bet poveikį jausite visą gyvenimą.
Knygą nemokamai atsisiųsti galite čia :)
Tai du peliukai, vardu Šniukšt ir Greitai, bei du maži žmogučiai Ai ir Oi, savo dydžiu tolygūs pelėms, o elgesiu ir mąstymu labai primenantys žmones.
„Sūris" simbolizuoja visa, ko siekiate gyvenime: gerą darbą, meilę, pinigus, turtus, sveikatą ar dvasinę ramybę.
O „Labirintas", kuriame jo ieškote, - tai įstaiga, kurioje dirbate, šeima ar visuomenė, kurioje gyvenate.
Pasakojime veikėjai susiduria su netikėtomis permainomis. Galų gale vienas iš jų sėkmingai įveikia visai kliūtis ir ant labirinto sienų užrašo tai, ką išmoko.
„Užrašai ant sienų" padės jums išmokti be streso ir įtampos priimti gyveninio pokyčius bei sėkmingai su jais susidoroti.
Šis pasakojimas tinka bet kurio amžiaus žmonėms. Perskaitysite per valandą, bet poveikį jausite visą gyvenimą.
Knygą nemokamai atsisiųsti galite čia :)
20 priežasčių gerti žaliąją arbatą
Visi tikriausiai esate girdėję, kad žalioji arbata – tai ne tik gėrimas, tačiau ir naudingas vaistas. Bet jeigu tai žinodami vis dar nepradėjote jos gerti kasdien, mes jums pateikiame dar 20 priežasčių ją vartoti. Žalioji arbata – tai lengvas ir skanus būdas, apsaugoti save nuo įvairių ligų. Jeigu perskaitę šias priežastis vis tiek negersite žaliosios arbatos, tuomet tikriausiai jums nerūpi jūsų sveikata.
1. Žalioji arbata apsaugo nuo vėžio
Žalioji arbata mažina riziką susirgti vėžiu. Antioksidantas, esantis šioje arbatoje, yra 100 kartų efektyvesnis negu vitaminas C ir 25 kartus efektyvesnis nei vitaminas E.
2. Žalioji arbata apsaugo nuo širdies ligų
Žalioji arbata yr air profilaktinė priemonė nuo širdies ligų. Netgi po širdies smūgio žalioji arbata pagreitina širdies ląstelių atsistatymą.
3. Žalioji arbata apsaugo nuo senėjimo
Šioje arbatoje yra antioksidantas, kovojantis prieš ląstelių senėjimą ir skatinantis jų ilgaamžiškumą.
4. Žalioji arbata padeda lieknėti
Žalioji arbata degina riebalus ir greitina medžiagų apykaitą. Todėl per dieną išgėrę 2 – 3 puodelius žaliosios arbatos galite sudeginti iki 70 kalorijų!
5. Žalioji arbata saugo odą nuo raukšlių atsiradimo
Žaliojioje arbatoje esančios medžiagos saugo odą nuo žalingo aplinkos poveikio, kuris skatina raukšlių atsiradimą ir odos senėjimą.
6. Žalioji arbata apsaugo nuo artrito
Žalioji arbata apsaugo ir sumažina riziką susirgti reumatoidiniu artritu.
7. Žalioji arbata palaiko kaulų tankumą
Žaliojoje arbatoje rasta medžiaga, kuri stiprina kaulus. Gerkite šią arbatą kasdien, kad palaikytumėte kaulų tankumą.
8. Žalioji arbata mažina cholesterolį
Žalioji arbata mažina blogojo cholesterolio kiekį didindama gerojo choelsterolio kiekį.
9. Žalioji arbata saugo nuo nutukimo
Žalioji arbata stabdo gliukozės patekimą į riebalų ląsteles. Todėl, jeigu laikotės dietos, būtinai gerkite žaliąją arbatą.
10. Žalioji arbata padeda sergantiems cukriniu diabetu
Žalioji arbata gerina lipidų it gliukozės apykaitą. Apsaugo nuo staigaus cukraus padidėjimo kraujyje ir reguliuoja medžiagų apykaitą.
11. Žalioji arbata gerina atmintį
Žalioji arbata gerina atmintį. Nors nėra vaistų, apsaugančių nuo Alzheimerio ligos, ši arbata sulėtinti šios ligos eigą.
12. Žalioji arbata apsaugo nuo Parkinsono ligos
Žmonės, reguliariai geriantys žaliąją arbatą mažiau rizikuoja susirgti Parkinsono liga, kadangi antioksidantai, esantys šiame gėrime, apsaugo smegenų ląsteles.
13. Žalioji arbata mažina kraujo spaudimą
Žalioji arbata mažina kraujo spaudimą. Jeigu jūsų kraujo spaudimas padidėja, išgerkite žaliosios arbatos.
14. Žalioji arbata mažina cukraus kiekį kraujyje
Senstant cukraus kiekis kraujyje didėja, todėl turėtumėte gerti daugiau žaliosios arbatos, kuri padės jį sumažinti.
15. Žalioji arbata gerina imuninę sistemą
Medžiagos, esančios šioje arbatoje, stiprina žmogaus imuninę sistemą, todėl jūsų organizmas efektyviau kovoja su įvairiais virusais.
16. Žalioji arbata mažina gripo riziką
Žalioji arbata mažina peršalimo ir susirgimo gripu riziką. Joje esantis vitaminas C padės apsisaugoti nuo šių ligų.
17. Žalioji arbata naikina blogą burnos kvapą
Žalioji arbata nakina bakterijas ir virusus, kurie sukelia įvairias dantų ligas ir nemalonų burnos kvapą.
18. Žalioji arbata mažina stresą
Žalioji arbata atpalaiduoja, mažina susierzinimą ir stresą. Todėl tiems, kurie linkę nervintis ar darbe ir namuose patiria stresą, būtina per dieną išgerti 2 puodelius žaliosios arbatos.
19. Žalioji arbata stabdo ŽIV plitimą
Mokslininkai nustatė, jog žaliojoje arbatoje esančios medžiagos stabdo ŽIV viruso plitimą žmogaus ląstelėse.
20. Žalioji arbata padeda persodintoms kepenims
Žalioji arbata apsaugo nuo kepenų nefunkcionavimo, jei prireikia juos persodinti.
Publikuota: www.sveikata24.lt
Žaliavalgystė: mada ar revoliucija?
Įsivaizduokite, jog kad vieną dieną jums artimas žmogus pareiškia, jog daugiau nebevalgys jokio termiškai apdoroto maisto, t. y. jokių virtų, keptų, skrudintų, garuose apdorotų patiekalų. Trumpai tariant, jis pasiskelbia tapsiantis žaliavalgiu. Ką darytumėt?
Normalu, jog laikomės atokiai ir žiūrime įtariai į tai, kas mums yra visiškai nauja. Todėl suraukti antakiai, gūžčiojimas pečiais arba sukiojimas pirštu ties smilkiniu kam nors užsiminus apie žaliavalgystę yra suvokiama reakcija. Blogiau, kai viskas tuo ir pasibaigia. Tad neskubėkim teisti – susipažinkim.
Kas tai yra?
Žaliavalgystė – mitybos būdas, kai žalias, termiškai neapdorotas ir dažniausiai organiškas maistas sudaro didžiąją dalį raciono dalį. Pradedantieji žaliavalgiai savo žaliavalgystės lygį mėgsta nusakyti procentais, mat tokių, kurie vartoja išimtinai (100 proc.) tik žalią, gyvą maistą, kol kas yra nedaug. Dažniausiai žaliavalgiai nevartoja nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų ir kiaušinių. Jie renkasi vaisius, daržoves, sėklas, grūdus ir žalumynus, kuriuos džiovindami, daigindami, spausdami, raugindami, mirkydami ir maldami sugalvoja neįtikėtinų patiekalų. Žaliavalgystės griebiamasi ligoms prispaudus, kiti ją išbando smalsumo vedami ar įkvėpti kitų pavyzdžio.
Gyvybės eliksyras
Bernardui; LaPallo'ui rugpjūčio mėnesį sukako 109 metai, tačiau jam amžius – tik skaičiukas. Vyras rašo knygas, dalija interviu, dalyvauja seminaruose, daug juda ir ... svajoja atidaryti savo restoraną. Bernardo oda - spindinti ir lygi, akys dega gyvybe, o protas - šviesus ir aiškus. Didžiąją dalį jo raciono dalį sudaro gyvas, žalias maistas, o žaliavalgiauti jis pradėjo jaunystėje, kai dar niekas plačiai apie tai nekalbėjo.
Tuo metu keturių vaikų mama ir septynių anūkų močiutė Mimi Kirk kiekvieną dieną pradeda žaliuoju kokteiliu, į kurio sudėtį įeina įvairios lapiniės daržoviės ir vaisiai. Nuo 30-ties ji nebevartoja gyvūninės kilmės maisto, o išbandžiusi žaliąją dietą netruko ja užkrėsti ir visą šeimą. Būdama 70 metų, Mimi laimėjo PETA (didžiausia pasaulyje už gyvūnų teises kovojanti organizacija) rengiamą grožio konkursą, o šiemet gegužę ji pristatys savo naująją knygą. Mimi sako, jog jaučiasi tokia sveika ir energinga, lyg būtų būdama dvidešimtmetė. Daugybė žmonių kasdien jai rašo laiškus, norėdami suprasti tokios geros savijautos priežastis ir galbūt šį bei tą prisitaikyti ir sau.
Plinta ir į lietuvių namus
Šiandien Vakarų kultūros šalyse žaliavalgystė sparčiai įgauna pagreitį. Rodos, pasaulyje vis daugiau žmonių įsitraukia į šį įdomų eksperimentą. "Eksperimentas" čia itin tinkamas žodis, nes beveik visi žaliavalgiai tokiais tapo nusprendę tik pabandyti, paeksperimentuoti ir savo kailiu patirti, o kas gi nutiks, pradėjus taip maitintis. Jie juokauja, jog tas, kas bent kartą ryšis tokiai bent vieno mėnesio avantiūrai, amžiams pakeis savo supratimą ne tik apie mitybą, bet ir gyvenimo būdą.
Žaliavalgiai renkasi vaisius, daržoves, sėklas, grūdus ir žalumynus, kuriuos džiovindami, daigindami, spausdami, raugindami, mirkydami ir maldami sugalvoja neįtikėtinų patiekalų.
Žaliavalgystė lėtai atkeliauja ir į lietuvių namus. Apie ją jau užsimenama interneto portaluose, diskutuojama forumuose, patyrimais dalijamasi dienoraščiuose. Žmonės buriasi į grupes - juk einant nauju keliu smagu sutikti bendraminčių, drąsiau keliauti. Net restoranėlis Vilniuje atidarytas. Sakote: „Ai, tai tik dar viena mada. Pažais ir praeis!“ Išties, rodos, jog tai tik dar viena neaiški naujovė, neaišku kieno ir kada sugalvota bei paleista į pasaulį daugintis. Tačiau, geriau pagalvoję, atrandame, jog tai ne naujas, o itin senas mitybos būdas, nes žmonės savo maistą ėmė gaminti tik susidraugavę su ugnimi. O iki tol? Sakysite: „Tai negi vėl turime grįžti į beždžionių laikus?“ Bet palaukite, juk beždžionės, užkūrusios ugnį, staiga žmonėmis nevirto. Galima tik spėlioti, kodėl žmonės ėmė kepti savo maistą. Ar gyvenimo sąlygoms tapus atšiauresnėms, o gal dėl atsitiktinumo?
Užuominos raštuose
Jeigu klausimas, kaip maitinosi žmonės civilizacijos priešaušriu, yra pernelyg miglotas, tuomet Kristaus laikus siekiantys dokumentai atrodo bent jau šiek tiek aiškesni. 1923 m. vengrų lingvistas, psichologas ir filosofas Edmondas Bordeaux Szekely'is Vatikano archyvuose rado ir išvertė „Esėjų Taikos Evangeliją“. Jos eilutės žmones štai ko moko: „Nežudykite nei žmonių, nei gyvūnų, nei maisto, kurį dedatės į savo burną... Jei sotinsitės gyvuoju maistu, šis jus gaivins, jei žudysite savo maistą, negyvas maistas žudys jus... Gyvenimas kyla iš gyvenimo, o iš mirties visada ateina tik mirtis... Tai, kas žudo jūsų maistą, taip pat žudo ir jūsų sielas... Jūsų kūnai tampa tuo, ką valgote, taip, kaip jūsų sielos tampa tuo, ką galvojate... Todėl nevalgykite to, ką šaltis ir ugnis suniokojo, nes degintas, šaldytas ir suardytas maistas sudegins, sušaldys ir suardys jūsų kūną... Valgykite vaisius ir žoles, kuriuos užaugino ir subrandino gyvybės ugnis...“ Tiesa, E. B. Szekely'io darbus gaubia mįslės ir skandalai. Pats Vatikanas teigė, kad „Esėjų Taikos Evangelijos“ rankraščiai apskritai neegzistuoja, o mokslininkas tais metais net nebuvo įleistas į archyvus. Rinkimės patys, kuo tikėti, o kuo ne.
Su kuo lyginame, kai teigiame, jog veganiškoje dietoje (kai nevartojamai nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktai, taip pat kiaušiniai) mažai baltymų? Visos oficialiosios studijos apie tai, kiek žmogui reikia baltymų, remiasi su žiurkėmis atliktais eksperimentais.G. Coccas
Ieško atsakymų
Tikėjimo ir istorijos temos visada painios, bet to negalėtume pasakyti apie mokslinių tyrimų duomenis ir paprasčiausią logiką. Italų natūropatas, gydytojas Giuseppe'as Coccas norėjo būti matematiku arba inžinieriumi, tačiau paklusęs tėvų valiai tapo diplomuotu medicinos ir chirurgijos specialistu. Greitai nusivylęs oficialiosios medicinos gydymo metodais ir požiūriu į ligas, savo profesinę karjerą pasuko kiek kitokiu keliu. Šiandien jis ne tik sėkmingai gydo ligonius, bet ir nuolat bendrauja su sveikaisiais, jiems aiškindamas, kaip reikia gyventi norint nesirgti. Gydytojas kelia klausimą, kokia mityba žmogui turėtų būti normali. Kokia yra žmonijos mitybos istorija? Juk dažniausiai galvojama apie tai, ką valgė mūsų seneliai, proseneliai ir proproseneliai, ir apie tai, kaip maitinomės prieš 200 ar 300 metų. O, kas buvo prieš tūkstančius ir milijonus metų? Ar vėliau, keičiantis valgymo įpročiams, keitėsi ir virškinimo aparatas? Ar mūsų organizmas yra pritaikytas pasisavinti tokį maistą, kokį vartojame šiandien? Pažvelkime trumpai į tai, ką sako mūsų kūnas.
Ar galime valgyti viską?
G. Coccas pateikia amerikiečių dietologo Sylversterio Grahamo mintį, jog kiekvieno gyvūno fizinės išorinės savybės lemia prisitaikymą valgyti tik tam tikros rūšies maistą. Tuoj pat jis kelia klausimą, ar karvė gali būti pelių valgytoja, o liūtas ėsti savanos žolę? Ne, negali, nes dėl savo dantų struktūros paprasčiausiai nesugeba tokio maisto pasiimti. O kokį maistą galėtų pasiekti žmogus, jei staiga netektų visų savo sukurtų įrankių? G. Coccas teigia, jog jei išorinės savybės neleidžia pasiekti tam tikros rūšies maisto, vadinasi, ir vidinis virškinimo aparatas turi sunkumų su juo susidoroti. Visiems gerai žinomas gyvūnų skirstymas į žolėdžius, mėsėdžius ir visaėdžius, bei teiginys, kad jų virškinamieji aparatai skirtingi, G.Cocca'ui atrodo kiek klaidingas. Anot jo, visų jų virškinimo sistemos yra labai panašios: „Visi turi burną, stemplę, skrandį (vieną arba du), ilgesnį ar trumpesnį žarnyną, kepenis, kasą, t. y. iš esmės virškinamojo aparato struktūra yra ta pati. O kas tada keičiasi? Proporcijos, pvz., mėsėdžių skrandžio rūgštingumas aukštesnis, o žolėdžių žarnynas ilgesnis ir t. t. Kokia gi išvada? Ogi ta, kad visi gyvūnai gali virškinti viską, tačiau kuo labiau nutolstama nuo to, kokį maistą virškinimo sistema yra prisitaikiusi apdoroti, tuo labiau organizmas „streikuoja“. Taigi mūsų maistas, pagal tai, ką iš tiesų, kaip rūšis, gebame pasiimti ir tinkamai perdirbti, yra vienoks, tačiau galime susidoroti ir su mums nepriklausančiu maistu, tik sumokėti už tai turime sveikata.
Gamta pasirūpina viskuo
Kitas dalykas, dėl kurio kyla daugybė ginčų ir painiavos, yra mūsų įprotis maisto produktus klasifikuoti pagal turimas maistines medžiagas, t. y. baltymus, riebalus, angliavandenius, mineralines druskas, vitaminus. „Juk toks skirstymas gamtoje neegzistuoja“, – šypsosi G. Coccas.
Pereiti prie vien tik termiškai neapdoroto maisto vartojimo nėra lengva. Jei staiga pakeisite savo mitybos įpročius, galite susidurti su nemalonia detoksikacija. Be to, mes juk labai prisirišę prie savo mitybos tradicijų, todėl net ir daugelis pradedančiųjų žaliavalgių gyvą maistą, bent jau išoriškai, stengiasi paversti panašiu į įprastą virtą ar keptą.
Žmonės, valgantys gyvūninės kilmės produktus, ir jų nevartojantieji, dažnai ginčijasi dėl pastariesiems gresiančio baltymų trūkumo. G. Coccas aiškinimą pradeda klausimu: „Ar mėsoje yra baltymų? Taip, yra. Kaip manote, kiek jų yra 100 gramų mėsos? Daugelis nežino, bet pabandykite įsivaizduoti. Ogi apie 20 gramų. Ar yra baltymų duonoje? Jų taip pat yra - 10 gramų. Tai reiškia, jog 200 gramų duonos yra tiek pat baltymų, kaip ir 100 gramų mėsos. O daržovėse? Pavyzdžiui, bulvėse yra 2 gramai baltymų. Vaisiuose – kiek? Šiek tiek mažiau nei gramas. Motinos pienas. Kiek jis turi baltymų? Pirmasis mūsų visų maistas, kuris per kelis mėnesius padvigubina kūdikio svorį, iš pradžių turi 2,5–2 gramus baltymų, o kiek vėliau, kai vaikas tampa jau trigubai didesnis, baltymų sumažėja iki 1,5–1,2 gramo, t. y. šiek tiek daugiau, nei jų yra vaisiuose“.
Rodos, pati gamta mus paruošia pereiti prie mums, kaip rūšiai, tinkamo maisto. Tik kad mes jos tiesiog nepaisome. G. Coccas tęsia: „Su kuo lyginame, kai teigiame, jog veganiškoje dietoje (kai nevartojamai nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktai bei kiaušiniai) mažai baltymų? Visos oficialiosios studijos apie tai, kiek žmogui reikia baltymų, remiasi su žiurkėmis atliktais eksperimentais. Bet ar ne keista lyginti, kai žiurkės piene baltymų yra apie 8–10 gramų, o žmogaus piene jų dalis svyruoja nuo 2,5 iki 1,2 gramo?“
Iškalbinga organizmo reakcija
Mėsa, pienas, duona, vaisiai ir daržovės. Skirtumas yra ne tik tarp jų, bet ir tarp virto bei žalio maisto. Įdomus klausimas:, ar mūsų organizmas, be skonio skirtumo, supranta, ar mes suvalgėme keptą ar žalią obuolį? Jei supranta, tai kaip reaguoja? Į šiuos klausimus mums atsako šveicarų daktaro Paulo Kouchakoffo atliktas eksperimentas. Jis nustatė, jog kaskart valgant maistą, kuris buvo apdorotas aukštesnėje nei 50ºC temperatūroje, organizme padidėja baltųjų kraujo kūnelių kiekis. Tai vadinama maistine leukocitoze. Leukocitų kiekis, suvalgius to paties, tik termiškai neapdoroto, žalio produkto, išlieka nepakitęs. Taigi suvalgius virto maisto įsijungia organizmo imuninė sistema. Vadinasi, kūnas reaguoja kaip į pavojų. Nors ir būdamas labai stiprus, ilgainiui jis pradeda silpti, o mus pradeda pulti ligos.
Reikėtų paminėti dar ir tai, jog mūsų organizmas, virškindamas suvalgytą maistą, jame esančias maistines medžiagas (baltymus, riebalus, angliavandenius ir t. t.) suskaido. Pavyzdžiui, baltymai suskaidomi į aminorūgštis. Įdomu, kad vaisiuose ir daržovėse aminorūgščių jau yra - tai lyg iš anksto suskaidyti baltymai. Taigi organizmui nereikia papildomai dirbti norint juos pasisavinti, o mes, net ir gausiai suvalgę žalių vaisių ar daržovių, jaučiamės lengvi ir energingi.
Kalbat apie žaliavalgystę ir mūsų organizmą, dar vienas dėmesio vertas elementas – enzimai. Tai medžiagos, būtinos virškinimui ir ląstelių „remontui“. Jų yra mūsų organizme ir augaliniame maiste. Jei augalinį maistą apdorojame aukštesnėje nei 45ºC temperatūroje, enzimai žūva, o mes virškindami turime panaudoti savuosius ir „taip mes apiplėšiame“ savo organizmą, o mūsų ląstelės greičiau yra.
Žaliavalgiai atletai griauna mitus
Pereiti prie vien tik termiškai neapdoroto maisto vartojimo nėra lengva. Jei staiga pakeisite savo mitybos įpročius, galite susidurti su nemalonia detoksikacija. Be to, mes juk labai prisirišę prie savo mitybos tradicijų, todėl net ir daugelis pradedančiųjų žaliavalgių gyvą maistą, bent jau išoriškai, stengiasi paversti panašiu į įprastą virtą ar keptą. Pasaulyje dienos šviesą išvysta vis daugiau ir daugiau įspūdingų žaliojo maisto receptų knygų, į kurias žvelgiant sunku patikėti, jog visa tai pagaminta pačiu paprasčiausiu būdu. Tačiau užtenka vieną kartą pabandyti, kad suvoktume, kaip lengvai gali būti sugriaunami mūsų pačių susikurti mitai.
Skubu jus padrąsinti, jog energijos tikrai nepritrūks, atvirkščiai, nustebsite, o kur gi ji buvo iki šiol. Tai galėtų patvirtinti daugelis žaliavalgių, kurių gretose yra ir pasaulinio lygio atletų. Vienas iš jų – Timas Van Ordenas. Nuo 1998 metų jis atsisakė viso gyvūninės kilmės maisto, o nuo 2004-ųjų, norėdamas pagerinti sveikatą, perėjo prie žaliavalgystės. Šiandien jam 43 metai, bet jis vis dar karaliauja gausybės maratonų lentelių viršūnėse.
34 metų Stefania Licari - gydytoja, dirbanti Londone. Jau ketverius metus ji yra žaliavalgė. Būdama tik mėgėja, neprofesionalė, daugelio nuostabai, ji sugebėjo įveikėti itin sudėtingą, 200 kilometrų ilgio ultramaratono trąsą per Brazilijos džiungles. Ne šiaip sau įveikė, bet užėmė trečiąją vietą moterų grupėje. Stefania nenustygsta vietoje, ji nuolat ieško, kur dar būtų galima išbandyti savo kūno galimybes. Besidomintieji ras ne vieną panašią istoriją. Informacijos yra daug ir įvairios, o prieš leidžiantis į eksperimentus būtina kuo daugiau sužinoti. Svarbiausia - į nieką nepulti stačia galva. Šiame straipsnyje aptariamas dar vienas požiūris į pasaulį, o rinkitės jūs, kaip į tai reaguoti.
Straipsnio šaltinis
Normalu, jog laikomės atokiai ir žiūrime įtariai į tai, kas mums yra visiškai nauja. Todėl suraukti antakiai, gūžčiojimas pečiais arba sukiojimas pirštu ties smilkiniu kam nors užsiminus apie žaliavalgystę yra suvokiama reakcija. Blogiau, kai viskas tuo ir pasibaigia. Tad neskubėkim teisti – susipažinkim.
Kas tai yra?
Žaliavalgystė – mitybos būdas, kai žalias, termiškai neapdorotas ir dažniausiai organiškas maistas sudaro didžiąją dalį raciono dalį. Pradedantieji žaliavalgiai savo žaliavalgystės lygį mėgsta nusakyti procentais, mat tokių, kurie vartoja išimtinai (100 proc.) tik žalią, gyvą maistą, kol kas yra nedaug. Dažniausiai žaliavalgiai nevartoja nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų ir kiaušinių. Jie renkasi vaisius, daržoves, sėklas, grūdus ir žalumynus, kuriuos džiovindami, daigindami, spausdami, raugindami, mirkydami ir maldami sugalvoja neįtikėtinų patiekalų. Žaliavalgystės griebiamasi ligoms prispaudus, kiti ją išbando smalsumo vedami ar įkvėpti kitų pavyzdžio.
Gyvybės eliksyras
Bernardui; LaPallo'ui rugpjūčio mėnesį sukako 109 metai, tačiau jam amžius – tik skaičiukas. Vyras rašo knygas, dalija interviu, dalyvauja seminaruose, daug juda ir ... svajoja atidaryti savo restoraną. Bernardo oda - spindinti ir lygi, akys dega gyvybe, o protas - šviesus ir aiškus. Didžiąją dalį jo raciono dalį sudaro gyvas, žalias maistas, o žaliavalgiauti jis pradėjo jaunystėje, kai dar niekas plačiai apie tai nekalbėjo.
Tuo metu keturių vaikų mama ir septynių anūkų močiutė Mimi Kirk kiekvieną dieną pradeda žaliuoju kokteiliu, į kurio sudėtį įeina įvairios lapiniės daržoviės ir vaisiai. Nuo 30-ties ji nebevartoja gyvūninės kilmės maisto, o išbandžiusi žaliąją dietą netruko ja užkrėsti ir visą šeimą. Būdama 70 metų, Mimi laimėjo PETA (didžiausia pasaulyje už gyvūnų teises kovojanti organizacija) rengiamą grožio konkursą, o šiemet gegužę ji pristatys savo naująją knygą. Mimi sako, jog jaučiasi tokia sveika ir energinga, lyg būtų būdama dvidešimtmetė. Daugybė žmonių kasdien jai rašo laiškus, norėdami suprasti tokios geros savijautos priežastis ir galbūt šį bei tą prisitaikyti ir sau.
Plinta ir į lietuvių namus
Šiandien Vakarų kultūros šalyse žaliavalgystė sparčiai įgauna pagreitį. Rodos, pasaulyje vis daugiau žmonių įsitraukia į šį įdomų eksperimentą. "Eksperimentas" čia itin tinkamas žodis, nes beveik visi žaliavalgiai tokiais tapo nusprendę tik pabandyti, paeksperimentuoti ir savo kailiu patirti, o kas gi nutiks, pradėjus taip maitintis. Jie juokauja, jog tas, kas bent kartą ryšis tokiai bent vieno mėnesio avantiūrai, amžiams pakeis savo supratimą ne tik apie mitybą, bet ir gyvenimo būdą.
Žaliavalgiai renkasi vaisius, daržoves, sėklas, grūdus ir žalumynus, kuriuos džiovindami, daigindami, spausdami, raugindami, mirkydami ir maldami sugalvoja neįtikėtinų patiekalų.
Žaliavalgystė lėtai atkeliauja ir į lietuvių namus. Apie ją jau užsimenama interneto portaluose, diskutuojama forumuose, patyrimais dalijamasi dienoraščiuose. Žmonės buriasi į grupes - juk einant nauju keliu smagu sutikti bendraminčių, drąsiau keliauti. Net restoranėlis Vilniuje atidarytas. Sakote: „Ai, tai tik dar viena mada. Pažais ir praeis!“ Išties, rodos, jog tai tik dar viena neaiški naujovė, neaišku kieno ir kada sugalvota bei paleista į pasaulį daugintis. Tačiau, geriau pagalvoję, atrandame, jog tai ne naujas, o itin senas mitybos būdas, nes žmonės savo maistą ėmė gaminti tik susidraugavę su ugnimi. O iki tol? Sakysite: „Tai negi vėl turime grįžti į beždžionių laikus?“ Bet palaukite, juk beždžionės, užkūrusios ugnį, staiga žmonėmis nevirto. Galima tik spėlioti, kodėl žmonės ėmė kepti savo maistą. Ar gyvenimo sąlygoms tapus atšiauresnėms, o gal dėl atsitiktinumo?
Užuominos raštuose
Jeigu klausimas, kaip maitinosi žmonės civilizacijos priešaušriu, yra pernelyg miglotas, tuomet Kristaus laikus siekiantys dokumentai atrodo bent jau šiek tiek aiškesni. 1923 m. vengrų lingvistas, psichologas ir filosofas Edmondas Bordeaux Szekely'is Vatikano archyvuose rado ir išvertė „Esėjų Taikos Evangeliją“. Jos eilutės žmones štai ko moko: „Nežudykite nei žmonių, nei gyvūnų, nei maisto, kurį dedatės į savo burną... Jei sotinsitės gyvuoju maistu, šis jus gaivins, jei žudysite savo maistą, negyvas maistas žudys jus... Gyvenimas kyla iš gyvenimo, o iš mirties visada ateina tik mirtis... Tai, kas žudo jūsų maistą, taip pat žudo ir jūsų sielas... Jūsų kūnai tampa tuo, ką valgote, taip, kaip jūsų sielos tampa tuo, ką galvojate... Todėl nevalgykite to, ką šaltis ir ugnis suniokojo, nes degintas, šaldytas ir suardytas maistas sudegins, sušaldys ir suardys jūsų kūną... Valgykite vaisius ir žoles, kuriuos užaugino ir subrandino gyvybės ugnis...“ Tiesa, E. B. Szekely'io darbus gaubia mįslės ir skandalai. Pats Vatikanas teigė, kad „Esėjų Taikos Evangelijos“ rankraščiai apskritai neegzistuoja, o mokslininkas tais metais net nebuvo įleistas į archyvus. Rinkimės patys, kuo tikėti, o kuo ne.
Su kuo lyginame, kai teigiame, jog veganiškoje dietoje (kai nevartojamai nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktai, taip pat kiaušiniai) mažai baltymų? Visos oficialiosios studijos apie tai, kiek žmogui reikia baltymų, remiasi su žiurkėmis atliktais eksperimentais.G. Coccas
Ieško atsakymų
Tikėjimo ir istorijos temos visada painios, bet to negalėtume pasakyti apie mokslinių tyrimų duomenis ir paprasčiausią logiką. Italų natūropatas, gydytojas Giuseppe'as Coccas norėjo būti matematiku arba inžinieriumi, tačiau paklusęs tėvų valiai tapo diplomuotu medicinos ir chirurgijos specialistu. Greitai nusivylęs oficialiosios medicinos gydymo metodais ir požiūriu į ligas, savo profesinę karjerą pasuko kiek kitokiu keliu. Šiandien jis ne tik sėkmingai gydo ligonius, bet ir nuolat bendrauja su sveikaisiais, jiems aiškindamas, kaip reikia gyventi norint nesirgti. Gydytojas kelia klausimą, kokia mityba žmogui turėtų būti normali. Kokia yra žmonijos mitybos istorija? Juk dažniausiai galvojama apie tai, ką valgė mūsų seneliai, proseneliai ir proproseneliai, ir apie tai, kaip maitinomės prieš 200 ar 300 metų. O, kas buvo prieš tūkstančius ir milijonus metų? Ar vėliau, keičiantis valgymo įpročiams, keitėsi ir virškinimo aparatas? Ar mūsų organizmas yra pritaikytas pasisavinti tokį maistą, kokį vartojame šiandien? Pažvelkime trumpai į tai, ką sako mūsų kūnas.
Ar galime valgyti viską?
G. Coccas pateikia amerikiečių dietologo Sylversterio Grahamo mintį, jog kiekvieno gyvūno fizinės išorinės savybės lemia prisitaikymą valgyti tik tam tikros rūšies maistą. Tuoj pat jis kelia klausimą, ar karvė gali būti pelių valgytoja, o liūtas ėsti savanos žolę? Ne, negali, nes dėl savo dantų struktūros paprasčiausiai nesugeba tokio maisto pasiimti. O kokį maistą galėtų pasiekti žmogus, jei staiga netektų visų savo sukurtų įrankių? G. Coccas teigia, jog jei išorinės savybės neleidžia pasiekti tam tikros rūšies maisto, vadinasi, ir vidinis virškinimo aparatas turi sunkumų su juo susidoroti. Visiems gerai žinomas gyvūnų skirstymas į žolėdžius, mėsėdžius ir visaėdžius, bei teiginys, kad jų virškinamieji aparatai skirtingi, G.Cocca'ui atrodo kiek klaidingas. Anot jo, visų jų virškinimo sistemos yra labai panašios: „Visi turi burną, stemplę, skrandį (vieną arba du), ilgesnį ar trumpesnį žarnyną, kepenis, kasą, t. y. iš esmės virškinamojo aparato struktūra yra ta pati. O kas tada keičiasi? Proporcijos, pvz., mėsėdžių skrandžio rūgštingumas aukštesnis, o žolėdžių žarnynas ilgesnis ir t. t. Kokia gi išvada? Ogi ta, kad visi gyvūnai gali virškinti viską, tačiau kuo labiau nutolstama nuo to, kokį maistą virškinimo sistema yra prisitaikiusi apdoroti, tuo labiau organizmas „streikuoja“. Taigi mūsų maistas, pagal tai, ką iš tiesų, kaip rūšis, gebame pasiimti ir tinkamai perdirbti, yra vienoks, tačiau galime susidoroti ir su mums nepriklausančiu maistu, tik sumokėti už tai turime sveikata.
Gamta pasirūpina viskuo
Kitas dalykas, dėl kurio kyla daugybė ginčų ir painiavos, yra mūsų įprotis maisto produktus klasifikuoti pagal turimas maistines medžiagas, t. y. baltymus, riebalus, angliavandenius, mineralines druskas, vitaminus. „Juk toks skirstymas gamtoje neegzistuoja“, – šypsosi G. Coccas.
Pereiti prie vien tik termiškai neapdoroto maisto vartojimo nėra lengva. Jei staiga pakeisite savo mitybos įpročius, galite susidurti su nemalonia detoksikacija. Be to, mes juk labai prisirišę prie savo mitybos tradicijų, todėl net ir daugelis pradedančiųjų žaliavalgių gyvą maistą, bent jau išoriškai, stengiasi paversti panašiu į įprastą virtą ar keptą.
Žmonės, valgantys gyvūninės kilmės produktus, ir jų nevartojantieji, dažnai ginčijasi dėl pastariesiems gresiančio baltymų trūkumo. G. Coccas aiškinimą pradeda klausimu: „Ar mėsoje yra baltymų? Taip, yra. Kaip manote, kiek jų yra 100 gramų mėsos? Daugelis nežino, bet pabandykite įsivaizduoti. Ogi apie 20 gramų. Ar yra baltymų duonoje? Jų taip pat yra - 10 gramų. Tai reiškia, jog 200 gramų duonos yra tiek pat baltymų, kaip ir 100 gramų mėsos. O daržovėse? Pavyzdžiui, bulvėse yra 2 gramai baltymų. Vaisiuose – kiek? Šiek tiek mažiau nei gramas. Motinos pienas. Kiek jis turi baltymų? Pirmasis mūsų visų maistas, kuris per kelis mėnesius padvigubina kūdikio svorį, iš pradžių turi 2,5–2 gramus baltymų, o kiek vėliau, kai vaikas tampa jau trigubai didesnis, baltymų sumažėja iki 1,5–1,2 gramo, t. y. šiek tiek daugiau, nei jų yra vaisiuose“.
Rodos, pati gamta mus paruošia pereiti prie mums, kaip rūšiai, tinkamo maisto. Tik kad mes jos tiesiog nepaisome. G. Coccas tęsia: „Su kuo lyginame, kai teigiame, jog veganiškoje dietoje (kai nevartojamai nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktai bei kiaušiniai) mažai baltymų? Visos oficialiosios studijos apie tai, kiek žmogui reikia baltymų, remiasi su žiurkėmis atliktais eksperimentais. Bet ar ne keista lyginti, kai žiurkės piene baltymų yra apie 8–10 gramų, o žmogaus piene jų dalis svyruoja nuo 2,5 iki 1,2 gramo?“
Iškalbinga organizmo reakcija
Mėsa, pienas, duona, vaisiai ir daržovės. Skirtumas yra ne tik tarp jų, bet ir tarp virto bei žalio maisto. Įdomus klausimas:, ar mūsų organizmas, be skonio skirtumo, supranta, ar mes suvalgėme keptą ar žalią obuolį? Jei supranta, tai kaip reaguoja? Į šiuos klausimus mums atsako šveicarų daktaro Paulo Kouchakoffo atliktas eksperimentas. Jis nustatė, jog kaskart valgant maistą, kuris buvo apdorotas aukštesnėje nei 50ºC temperatūroje, organizme padidėja baltųjų kraujo kūnelių kiekis. Tai vadinama maistine leukocitoze. Leukocitų kiekis, suvalgius to paties, tik termiškai neapdoroto, žalio produkto, išlieka nepakitęs. Taigi suvalgius virto maisto įsijungia organizmo imuninė sistema. Vadinasi, kūnas reaguoja kaip į pavojų. Nors ir būdamas labai stiprus, ilgainiui jis pradeda silpti, o mus pradeda pulti ligos.
Reikėtų paminėti dar ir tai, jog mūsų organizmas, virškindamas suvalgytą maistą, jame esančias maistines medžiagas (baltymus, riebalus, angliavandenius ir t. t.) suskaido. Pavyzdžiui, baltymai suskaidomi į aminorūgštis. Įdomu, kad vaisiuose ir daržovėse aminorūgščių jau yra - tai lyg iš anksto suskaidyti baltymai. Taigi organizmui nereikia papildomai dirbti norint juos pasisavinti, o mes, net ir gausiai suvalgę žalių vaisių ar daržovių, jaučiamės lengvi ir energingi.
Kalbat apie žaliavalgystę ir mūsų organizmą, dar vienas dėmesio vertas elementas – enzimai. Tai medžiagos, būtinos virškinimui ir ląstelių „remontui“. Jų yra mūsų organizme ir augaliniame maiste. Jei augalinį maistą apdorojame aukštesnėje nei 45ºC temperatūroje, enzimai žūva, o mes virškindami turime panaudoti savuosius ir „taip mes apiplėšiame“ savo organizmą, o mūsų ląstelės greičiau yra.
Žaliavalgiai atletai griauna mitus
Pereiti prie vien tik termiškai neapdoroto maisto vartojimo nėra lengva. Jei staiga pakeisite savo mitybos įpročius, galite susidurti su nemalonia detoksikacija. Be to, mes juk labai prisirišę prie savo mitybos tradicijų, todėl net ir daugelis pradedančiųjų žaliavalgių gyvą maistą, bent jau išoriškai, stengiasi paversti panašiu į įprastą virtą ar keptą. Pasaulyje dienos šviesą išvysta vis daugiau ir daugiau įspūdingų žaliojo maisto receptų knygų, į kurias žvelgiant sunku patikėti, jog visa tai pagaminta pačiu paprasčiausiu būdu. Tačiau užtenka vieną kartą pabandyti, kad suvoktume, kaip lengvai gali būti sugriaunami mūsų pačių susikurti mitai.
Skubu jus padrąsinti, jog energijos tikrai nepritrūks, atvirkščiai, nustebsite, o kur gi ji buvo iki šiol. Tai galėtų patvirtinti daugelis žaliavalgių, kurių gretose yra ir pasaulinio lygio atletų. Vienas iš jų – Timas Van Ordenas. Nuo 1998 metų jis atsisakė viso gyvūninės kilmės maisto, o nuo 2004-ųjų, norėdamas pagerinti sveikatą, perėjo prie žaliavalgystės. Šiandien jam 43 metai, bet jis vis dar karaliauja gausybės maratonų lentelių viršūnėse.
34 metų Stefania Licari - gydytoja, dirbanti Londone. Jau ketverius metus ji yra žaliavalgė. Būdama tik mėgėja, neprofesionalė, daugelio nuostabai, ji sugebėjo įveikėti itin sudėtingą, 200 kilometrų ilgio ultramaratono trąsą per Brazilijos džiungles. Ne šiaip sau įveikė, bet užėmė trečiąją vietą moterų grupėje. Stefania nenustygsta vietoje, ji nuolat ieško, kur dar būtų galima išbandyti savo kūno galimybes. Besidomintieji ras ne vieną panašią istoriją. Informacijos yra daug ir įvairios, o prieš leidžiantis į eksperimentus būtina kuo daugiau sužinoti. Svarbiausia - į nieką nepulti stačia galva. Šiame straipsnyje aptariamas dar vienas požiūris į pasaulį, o rinkitės jūs, kaip į tai reaguoti.
Straipsnio šaltinis
Knygelė apie vaikų iki 3 metų mitybą
Norime pasidalinti su Jumis rasta atrasta ir patikusia elektronine knygute apie vaiko nuo 1 iki 3 metų sveikatos mitybą, kurią pristatė kompanija Aptamil. Knygutę galite tiesiog atsisiųsti sau ir ja vadovautis :)
| Vaiko 1-3 metu mitybos ABC.pdf |
Kambarinės gėlės ir mūsų vaikučiai
Beveik kiekviename bute rasime "žaliųjų draugų" - kambarinių augalų. Vieni mėgsta dygliuotus kaktusus, kiti – gražiai žydinčias ir kvepiančias gėles, dar kiti augina palmes, egzotinius augalaus.
Augalai puošia mūsų gyvenamąją aplinką, teigiamai veikia žmonių nuotaiką. Prižiūrėdami juos pamirštame rūpesčius, pabūname arčiau gamtos Jie į aplinką išskiria deguonį ir sugeria anglies dvideginį, kenksmingas medžiagas, tokiu būdu švarindami mūsų aplinką, gerindami mūsų sveikatą.
Atsargiai!
Tačiau yra augalų su kuriais reikia elgtis atsargiai! Dauguma kambarinių augalų gali provokuoti alergiją, kai kurie jų nuodingi. Augalai gali sužeisti - spygliais, dygliais, aštriais lapų kraštais ar galais. Be to, pavojų kelia trąšos bei žemė vazonuose. Gėlių žemėn įsimetę pelėsiai išsekusiems, mažiau atspariems žmonėms gali rimtai pakenkti. Medikai perspėja, kad patalpose, kuriose yra silpnų ligonių, kambarinių gėlių laikyti nevertėtų. Kai kuriose Europos šalyse net priimti įstatymai draudžiantys nuodingus augalus auginti viešose vietose, pirmiausia dėl vaikų saugumo.
Nereikia pamiršti, kad maži vaikai skina augalų, kuriuos gali pasiekti, lapus ir į burnytę kiša, pakrapšto ir žemę vazone. Nuo nuodingų augalų dažniausiai nukenčia būtent vaikai. Vieni augalai sukelia kvėpavimo, kiti - virškinimo sistemos sutrikimus, o treti nudegina odą, alergizuoja ar sužeidžia. Alergiškam vaikui užtenka kai kurių augalų medžiagų tik ikvepti.
Vaikams labai knieti pačiupinėti ar paragauti kvapnius didžiulius brugmansijų žiedus. Tai durnaropių giminaitės, jos labai nuodingos. Nuodingos ir Kalėdų žvaigždės - puansetijų sultys. Jeigu neplanuojate jos pražydinti kitais metais, išmeskite nelaukdami, kol pradės džiūti ir kristi lapai, nes vaikas gali rasti ir suvalgyti. Turbūt atkreipėte dėmesį, kad ant oleandro lapų ir žiedų dažnai būna nustipusių musių. Paukščiai ir gyvūnai, paragavę šio augalo, nugaišta. Oleandras pavojingas ir žmonėms. Fikusų nukritusį lapą suvalgęs arba baltų sulčių lyžtelėjęs mažylis gali atsidurti ligoninėje. Nuodų sudirginta gerklė patinsta ir kūdikis ima dusti. Nekarpykite ir nepersodinėkite fikusų prie mažų vaikų, nes iš žaizdų bėgančios sultys garuoja ir gali sukelti alergiją. Karpažolių visos augalo dalys yra nuodingos, pieniškose sultyse yra odą ir gleivinę dirginančių medžiagų, į jų aštrius spyglius galima susižeisti. Difenbachijų, filodendrų nuodingi lapai ir sultys sukelia burnos ertmės sudirginimą, trikdo kvėpavimą. Kambarinė gėlė sansevjera bei dracena turi labai nuodingų saponinų, nors spėjama, kad jos gali turėti ir kitų dar neatpažintų nuodingų medžiagų. Daugelis mėgsta auginti raudonas ir geltonas uogytes (panašias į mažas paprikas), tai koralinė kiauliauogė, suvalgius didesnį kiekį šio augalo vaisių, galima rimtai apsinuodyti. Krotonai, monsteros, kalijos, anturiai, klivijos, pachipodiumai turi medžiagų, dirginančių odą ir gleivinę.Paparčiai sunokina sporas, kurios skraido kambaryje ir alergizuoja. Jukos, pandano, agavos – aštrūs lapai; kaktusų ir kai kurių karpažolių – spygliai.
Jau įvyko! Ką daryti?
Apsinuodijus pykina, vėmiama, oda išblykšta, pila šaltas prakaitas, gali atsirasti traukulių, sąmonės pritemimas ar praradimas, regėjimo sutrikimai ir kt. Pirmoji pagalba: sukelti vėmimą, sugirdyti aktyvuotos anglies. Būtina nedelsiant kreiptis į ligoninę, paimti ir apsinuodijimą sukėlusį augalą arba jo dalį.
Alergija augalams, jų sultims, kvapui, žiedadulkėms, eteriniams aliejams pasireiškia sloga, dusuliu, kosuliu, gerklės ir akių perštėjimu, ašarojimu, patinimais, odos niežuliu. Pirmoji pagalba: pasitraukti nuo alergizuojančio augalo, sudirgintą vietą nuplauti tekančiu vandeniu, jeigu reikia - išgerti priešalerginių vaistų, saugotis saulės (UV spinduliai aktyvina augalų syvuose esančius fotokumarinus, kurie ir sukelia odos pažeidimą). Kuo skubiau kreiptis į gydytojus, ypač jeigu pradedama dūsti arba smarkiai tinsta kūnas. Jei nuodingo augalo sultys pateko į akis, išplauti jas vėsiu tekančiu vandeniu ir važiuoti į ligoninę. Dauguma tėvų ne iš karto atpažįsta alergijos simptomus ir vaikus vis gydo nuo peršalimo.
Patarimai, kaip išvengti nelaimių
Pasidomėkite, ką auginate savo namuose. Prieš įsigyjant augalus būtina išsiaiškinti ar jų dalys (lapai, stiebai, sėklos, svogūnėliai) nenuodingos, atkreipkite dėmesį į įspėjančius ženklus augalo aprašyme.
Nestatykite kambarinių augalų vaiko kambaryje ar bent jau arčiau kaip 5m nuo vaiko lovytės. Nuodingus augalus visai išneškite. Augalus bute sustatykite vaikams nepasiekiamose vietose, taip apsaugosite, kad vaikai nesuvalgytų nuodingų augalų lapų, žiedų, vaisių, neįsidurtų.
Stenkitės naudoti skystas arba vandenyje tirpias trąšas. Jos greičiau įsisavinamos ir giliai susigeria į dirvą, todėl mažiau garų patenka į orą. Gėles ant palangės dažnai užpuola kenkėjai (erkės, amarai), jokiu būdu nenaikinkite kenkėjų bute.
Nuo pat mažens mokykite vaikus grožėtis augalais, neskinti ir nevalgyti jų dalių.
Konsultavo Kauno botanikos sodo gėlininkystės mokslo sektoriaus vedėja Judita Varkulevičienė
Kristina Fišienė
ZEBRA / www.mamosdienorastis.lt
2010-04-06
Šaltinis
Kaip įrengti miegamąjį?
Miegamajame
žmogus praleidžia trečdalį gyvenimo. Pagrindinę vietą miegamajame užima lova,
todėl atkreipkite dėmesį, kaip ją pastatyti.
· Lovos negalima statyti taip, kad kojos būtų nukreiptos į duris. Gulėdami joje turite matyti įeinančius žmones.
· Lova statoma galvūgaliu prie sienos, tačiau nepristumiama. Nepatartina statyti lovos viduryje kambario kaip sarkofago.
· Ant lovos neturi kristi tiesioginiai saulės spinduliai, kurie trukdo miegoti.
· Nerekomenduojama galvūgalyje tvirtinti elektros šviestuvų, nes tai sukelia akių ir kepenų ligas. Neleistini šviestuvai ir virš lovos.
· Po lova negalima laikyti jokių daiktų. Palovis turi būti tuščias.
· Į miegamąjį turi būti tik vienas įėjimas. Patartina nesinaudoti lova, kurioje kas nors mirė.
· Lovoje, kurioje miega sutuoktiniai, turi būti tik vienas bendras čiužinys. Atskiri - sukelia šeimyninius nesutarimus ar net skyrybas (taip mano Rytų meistrai)
· Negalima statyti lovos po lubose esančia sija, tai ypač kenksminga.
· Miegamajame reikia vengti veidrodžių. Ypač kenksminga gulint lovoje matyti savo atspindį veidrodyje. Tokį veidrodį būtina pašalinti iš miegamojo, nes jis per daug energizuoja ir neduoda ramiai miegoti.
· Jei miegamojo plotas leidžia, reikia pasirinkti tinkamą lovos kryptį. Idealiai tai padaryti gali tik radiostezininkas.
· Fengšui rekomenduoja: jei gimėte vasarą - gulėti lovoje reikia galva į šiaurę, žiemą - galva į pietus, o gimusiems pavasarį ar rudenį - gulėjimo kryptį reikėtų parinkti individualiai.
· Nepatariama miegoti galva į vakarus.
· Lietuvoje dėl gyvenamojo ploto trūkumo miegamieji dažnai paverčiami drabužinėmis arba darbo kabinetais. Fengšui teorijos požiūriu, knygos ir drabužiai - sustingusi energija, o rašomasis stalas arba spinta prie lovos pažeidžia energijos balansą miegamajame. Ten, kur miegame, neturime mokytis ar dirbti protinio darbo.
· Miegamajame negali būti vandens simbolių, pavyzdžiui, akvariumas privilios vagis arba turėsite didelius finansinius nuostolius. Kenkia ir paveikslai, kuriuose vaizduojama jūra, ežerai ar kriokliai.
· Daug kam gal nepatiks, kad miegamajame negalima laikyti gėlių ar kitų augalų, ypač augančių. Moters miegamajame kambarinės gėlės sugadina sėkmę meilėje, santuokinių miegamajame jos tampa ginčų ir įtarumo priežastimi. Ir paveikslų su gėlėmis miegamajame geriau nekabinti.
· Miegamajame prieš jūsų lovą esančios atviros knygų lentynos - jūsų susirgimo garantas. Nežinia tik - po kiek laiko.
· Televizoriaus ekranas miegamajame visada veda į skyrybas. Net išjungtas dar dvi paras jis skleidžia neigiamas sveikatai bangas.
· Lovos niekada negalima statyti tarp dvejų durų, prie lango, bendros sienos su tualetu, prieš veidrodį, po vandens talpykla.
· Miegamojo negalima daryti pastogėje, kur pasvirusios kambario lubos, tai vienas blogiausių miegamojo variantų.
· Ypač kenksmingi stoglangiai virš miegamojo patalpos. Nors tai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti romantiška ir gražu, iš tiesų - žalinga žmogui. Tokios patalpos tinka meno studijoms, bet ne miegui.
Parengė Jonas JUKONIS, profesionalus radiostezistas
www.radiostezija.lt
Publikuota: http://lt.lt.allconstructions.com
· Lovos negalima statyti taip, kad kojos būtų nukreiptos į duris. Gulėdami joje turite matyti įeinančius žmones.
· Lova statoma galvūgaliu prie sienos, tačiau nepristumiama. Nepatartina statyti lovos viduryje kambario kaip sarkofago.
· Ant lovos neturi kristi tiesioginiai saulės spinduliai, kurie trukdo miegoti.
· Nerekomenduojama galvūgalyje tvirtinti elektros šviestuvų, nes tai sukelia akių ir kepenų ligas. Neleistini šviestuvai ir virš lovos.
· Po lova negalima laikyti jokių daiktų. Palovis turi būti tuščias.
· Į miegamąjį turi būti tik vienas įėjimas. Patartina nesinaudoti lova, kurioje kas nors mirė.
· Lovoje, kurioje miega sutuoktiniai, turi būti tik vienas bendras čiužinys. Atskiri - sukelia šeimyninius nesutarimus ar net skyrybas (taip mano Rytų meistrai)
· Negalima statyti lovos po lubose esančia sija, tai ypač kenksminga.
· Miegamajame reikia vengti veidrodžių. Ypač kenksminga gulint lovoje matyti savo atspindį veidrodyje. Tokį veidrodį būtina pašalinti iš miegamojo, nes jis per daug energizuoja ir neduoda ramiai miegoti.
· Jei miegamojo plotas leidžia, reikia pasirinkti tinkamą lovos kryptį. Idealiai tai padaryti gali tik radiostezininkas.
· Fengšui rekomenduoja: jei gimėte vasarą - gulėti lovoje reikia galva į šiaurę, žiemą - galva į pietus, o gimusiems pavasarį ar rudenį - gulėjimo kryptį reikėtų parinkti individualiai.
· Nepatariama miegoti galva į vakarus.
· Lietuvoje dėl gyvenamojo ploto trūkumo miegamieji dažnai paverčiami drabužinėmis arba darbo kabinetais. Fengšui teorijos požiūriu, knygos ir drabužiai - sustingusi energija, o rašomasis stalas arba spinta prie lovos pažeidžia energijos balansą miegamajame. Ten, kur miegame, neturime mokytis ar dirbti protinio darbo.
· Miegamajame negali būti vandens simbolių, pavyzdžiui, akvariumas privilios vagis arba turėsite didelius finansinius nuostolius. Kenkia ir paveikslai, kuriuose vaizduojama jūra, ežerai ar kriokliai.
· Daug kam gal nepatiks, kad miegamajame negalima laikyti gėlių ar kitų augalų, ypač augančių. Moters miegamajame kambarinės gėlės sugadina sėkmę meilėje, santuokinių miegamajame jos tampa ginčų ir įtarumo priežastimi. Ir paveikslų su gėlėmis miegamajame geriau nekabinti.
· Miegamajame prieš jūsų lovą esančios atviros knygų lentynos - jūsų susirgimo garantas. Nežinia tik - po kiek laiko.
· Televizoriaus ekranas miegamajame visada veda į skyrybas. Net išjungtas dar dvi paras jis skleidžia neigiamas sveikatai bangas.
· Lovos niekada negalima statyti tarp dvejų durų, prie lango, bendros sienos su tualetu, prieš veidrodį, po vandens talpykla.
· Miegamojo negalima daryti pastogėje, kur pasvirusios kambario lubos, tai vienas blogiausių miegamojo variantų.
· Ypač kenksmingi stoglangiai virš miegamojo patalpos. Nors tai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti romantiška ir gražu, iš tiesų - žalinga žmogui. Tokios patalpos tinka meno studijoms, bet ne miegui.
Parengė Jonas JUKONIS, profesionalus radiostezistas
www.radiostezija.lt
Publikuota: http://lt.lt.allconstructions.com
Gydanti arbata
Siaučiant peršalimams, gripams ir kitokiems virusams neskubėkime
pirkti vaistų, o pirmiausia išgerkime... arbatos :) Taip! Karšta,
kvapni ir sveika vaistažolių arbata - pirmas vaistas nuo ligų ir
blogos nuotaikos! O atėjus vasarai neišraukime visų dilgėlių iš
patvorių - keletą lapelių susidžiovinkime arbatai, suskaudus sąnariams
ar pritrūkus vitaminų bus puiki pagalba :) Tad šį kartą pasidomėkime
vaistažolėmis.
Būkime sveiki!
ARBATŲ RECEPTUKAI
pirkti vaistų, o pirmiausia išgerkime... arbatos :) Taip! Karšta,
kvapni ir sveika vaistažolių arbata - pirmas vaistas nuo ligų ir
blogos nuotaikos! O atėjus vasarai neišraukime visų dilgėlių iš
patvorių - keletą lapelių susidžiovinkime arbatai, suskaudus sąnariams
ar pritrūkus vitaminų bus puiki pagalba :) Tad šį kartą pasidomėkime
vaistažolėmis.
Būkime sveiki!
ARBATŲ RECEPTUKAI
Meilė ir jausmai
Artėjančios Šv.Valentino dienos proga "pasaldinkime" širdeles gražiais
žodžiais apie meilę ir jausmus :)
žodžiais apie meilę ir jausmus :)
- Mylėti
kokią nors būtybę – vadinasi, sutikti su ja senti. (A.Kamiu)
Už tai, kad žmonės myli, gravitacija nėra kalta. (Alfredas Einšteinas)
Pirmasis vaikino meilės požymis – drovumas, o merginos – drąsa. (V.Hugo)
Meilė atsiranda tuomet, kai ne tik įstengi pakelti kančią, bet ir jos vengi. (Gogolis)
Kiekvienas žmogus meilę supranta savaip, bet iš tikro nė vienas jos nesuvokiam. (Gogolis)
Būti mylimam – tai daugiau negu būti turtingam, nes būti mylimam – tai būti laimingam. (Tiljė)
Meilė akla, bet vedybos grąžina jai regėjimą. (Lichtenbergas)
Meilė – tai gamtos audeklas, siuvinėtas vaizduote. (Volteras)
Protingas žmogus gali būti įsimylėjęs kaip beprotis, bet ne kaip kvailys. (Larošfuko)
Širdį reikia tausoti. Ir ne tik savo. (Krotkis)
Mylėti – reiškia žiūrėti ne vienam į kitą, o žiūrėti kartu, viena kryptimi. (S.Egziuperi)
Mūsų slepiami jausmai yra daug galingesni už atvirai reiškiamus. (Balzakas)
Jausmai geri tuo, kad nuveda mus klystkeliais, o mokslas – kad nieko bendra su jausmais neturi. (O.Vaildas)
Meilė suteikia kilnumo ir tiems, kuriems prigimtis jos nepadvanojo. (V.Šekspyras)
Kiek triukšmo žmonės kelia dėl ištikimybės! Juk net meilėje ištikimybė grynai fiziologinis dalykas. Ji nieko bendra neturi su mūsų valia. Jauni vyrai nori būti ištikimi, bet nebūna, seniai nori būti neištikimi, bet negali. (O.Vaildas)
Ištikimieji pažįsta tik banaliąją meilės pusę; meilės tragedijas patiria tik neištikimieji. (O.Vaildas)
Du dešimtmečiai meilės moterį paverčia griuvėsiais, o du dešimtmečiai vedybinio gyvenimo padaro ją panašią į visuomeninį pastatą. (O.Vaildas)
Meilės vertas kiekvienas, išskyrus tą, kuris mano esąs jos vertas. (O.Vaildas)
Meilė – didžiausia paslaptis, kurios ieškojo visi pasaulio išminčiai. (O.Vaildas)
Meilė yra tada, kai nori kitam viską atiduoti, o aistra, kai – nori viską gauti. (N.Oželytė)
Juk meilė – tai bent regimojo gyvenimo vienatinė prasmė. Nerasti jos – kaip ir to gyvenimo nustoti. (I.Šeinius)
Kas nepažino meilės, tas tarsi negyveno. (Balzakas)
Meilė – vienintelė aistra, nepripažįstanti nei praeities, nei ateities. (Balzakas)
Meilė – nuostabus netikrų pinigų dirbėjas, verčiantis ne tik variokus į auksą, bet ir auksą į variokus. (Balzakas)
Meilės įvairovės ieškojimas – bejėgiškumo ženklas. (Balzakas)
Vyro pavyduliavimas susideda iš liguisto egoizmo, netikėtai priblokštos savimeilės ir suerzintos tuštybės. (Balzakas)
Kaip meilė gyvenimui iš esmės yra tik mirties baimė, taip žmonių siekimas bendrauti iš tikrųjų nėra tiesioginė reikmė: jos pagrindą sudaro ne meilė draugijai, o vienatvės baimė. (Artūras Šopenhaueris)
Žmogui neskirta suprasti, jeigu jis nejaučia meilės, ir neleista pažinti, jei jis nesiaukoja. (A.R.Lenormanas)
Žmonės, kurie iš didelės meilės išsižada asmeninio gyvenimo, gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti. (A.Kamiu)
Ramiausia būtų mylėti tylint. Bet yra sąmonė ir asmenybė, tad tenka kalbėti. Ir meilė tampa pragaru. (A.Kamiu)
Žmonės nuolat painioja, viena vertus, santuoką ir meilę, kita vertus, laimę ir meilę. Bet tai visiškai skirtingi dalykai. Štai kodėl, nors meilė ir labai retas daiktas, pasitaiko laimingų santuokų. (A.Kamiu)
Vargas tam, kurio niekas nemyli, bet saugokitės to, kuris visus myli.
Mylėkite anūkus, jie atkeršys jūsų vaikams.
Meilės žaizdas užgydo tik tas, kas sužeidžia.
Meilė – nelyginant medis: ji išauga pati, giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę ir neretai žaliuoja ir žydi net mūsų širdies griuvėsiuose. (V. Hugo)
Meilė – vienintelė aistra, nepripažįstanti nei praeities, nei dabarties. (Balzakas)
Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti. (A. Čechovas)
Būti nemylimam – tai nesėkmė. Nemylėti – štai nelaimė! (A. Kamiu)
Meilė – tai deimantas, kurio net karaliai negali nupirkti, ji – visas pasaulis, nors ją gali apkabinti abiem rankom. (M. Jokajus)
Meilė – nežinoma, neištirta, nesuprantama. Niekas nežino, iš kur ji ateina, niekas nežino, pas ką ji eina, niekas nežino, kiek ji atneša ir kiek išsineša. Ir už ką ji didelė – ar už suteiktą džiaugsmą, ar skausmą. (J. Maciukevičius)
Meilė panaši į tymus: kuo vėliau ateina, tuo pavojingesnė. (D. Džeroldas)
Visa, ko nenuspalvino meilė, – nespalvota. ( G. Hauptmanas)
Publikuota: www.mintys.lt
Daugybės ligų priežastis – vitamino D stoka
Savižudybės, onkologinės ir psichikos ligos, jau nekalbant apie osteoporozę ar rachitą, kyla dėl to, kad organizmui trūksta vitamino D. Šį sensacingą atradimą patvirtina ir Kauno medicinos universiteto klinikų medikai.
Privalomas komponentas
Vadinasi, daugybės ligų labai nesunkiai galima išvengti, tereikia mėgautis saule arba vartoti vitaminą D?
Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos klinikos vadovas profesorius Gintautas Kazanavičius tai patvirtina ir pataria vartoti vandeninį vitamino D tirpalą arba paprasčiausius be jokių priemaišų žuvų taukus. Profesorius priduria, kad šio vitamino stoka, būdinga daugeliui mūsų, visų pirma yra blogos nuotaikos, agresyvaus elgesio ir net daugybės nelaimių priežastis.
"Vyriausybė turi keisti maisto pramonės normatyvus ir pasiekti, kad į maisto produktus būtų dedamas vitaminas D. Jungtinėse Amerikos Valstijose tai daroma jau seniai. Vitaminas D organizme virsta hormonu, dalyvauja visų organų veikloje, todėl yra labai svarbus", – pabrėžia profesorius G.Kazanavičius.
Saulė – vienas šaltinių
Vitaminą D žuvų taukų pavidalu žinome nuo vaikystės. Vyresnieji, vos apie jį prabilus, prisimena giliai į atmintį įsirėžusį bjaurų žuvų taukų skonį. Jo teko paragauti kiekvienam, nes tai buvo pagrindinė ir kone privaloma sunkios daugelio organų bei sistemų ligos – rachito profilaktikos priemonė.
Pagrindinis vitamino D, kurio gyvybiškai reikia ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, šaltinis yra saulė. Anksčiau buvo teigiama, kad organizmo poreikį patenkina kasdienė jos dozė – 15 minučių. Tiek tikrai kiekvienas būname lauke. Bėda ta, kad ne visos dienos saulėtos, o vasarą saulė pernelyg karšta. Vitamino D žmogaus organizme trūksta todėlk kad vis daugiau laiko leidžiame patalpose.
Vitamino D lygis kraujyje ypač sumažėja žiemos mėnesiais, nes tada ultravioletiniai spinduliai būna blokuojami arba yra netinkamo ilgio. Dėl to žmonėms padidėja gripo ir kitų kvėpavimo takų ligų rizika. Taip atsitinka todėl, kad imuninė sistema dėl vitamino D stokos nepagamina pakankamai natūralių antibiotikų. Pasigirsta teiginių, kad vitaminą D vartoti saugiau, nei skiepytis nuo gripo.
Vitamino D stoką vasarą gali lemti ir apsaugos nuo saulės priemonės.
Kai apsaugos rodiklis – SPF 15, toks kremas net 99 proc. blokuoja vitamino D gamybą. Be to, reikia, kad būtų atidengta ketvirtadalis odos paviršiaus ploto optimaliam kiekiui pasigaminti", – aiškina Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos klinikos gydytoja Ieva Gailytė.
Žmogaus, nenaudojančio apsauginio saulės kremo, odą saulė per 10 minučių paveikia taip, kaip su SPF 15 per dvi su puse valandos. Tamsaus gymio žmonėms saulėje reikia būti penkis kartus ilgiau nei šviesaus gymio.
Dar viena vitamino D stokos priežastis gali būti odos ir inkstų gebėjimas metabolizuoti vitaminą D, taip pat gretutinės skrandžio ir plonojo žarnyno, inkstų, kepenų ligos, kasos uždegimai, netgi kai kurie vaistai.
Tyrimo duomenys patvirtino
Vitamino D yra ir maisto produktuose, daugiausia piene, riebiose lašišose, silkėse, unguriuose, žuvų taukuose, kiaušinio trynyje. Galbūt šių produktų valgome per mažai, nes Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos klinikos atliktas tyrimas įrodė: beveik visų tirtų žmonių organizme vitamino D trūksta.
Antra vertus, argi gali netrūkti, jei, anot gydytojos endokrinologės I.Gailytės, normai pasiekti per dieną reikėtų suvalgyti 40 kiaušinių. Nustatyta, kad su maistu gaunama tik apie 10 proc. organizmui reikalingo vitamino D kiekio.
Šiandien ekspertų rekomenduojamas optimalus vitamino D kiekis – 25 nanogramai mililitre kraujo, paros norma – 5 mikrogramai.
Patikrinus 199 šauktinių į Lietuvos kariuomenę sveikatą, normalus vitamino D kiekis nustatytas tik devyni iš jų. Po metų šis skaičius dar labiau sumažėjo, šia prasme sveiki liko tik du jaunuoliai. Dviejų trečdalių šauktinių kraujyje vitamino D tebuvo nuo 10 iki 20 nanogramų mililitre, vieno trečdalio – mažiau nei 10 nanogramų.
Palyginimui buvo ištirtas to paties, 21,5 metų amžiaus vidurkio, kontrolinės grupės studentų vitamino D kiekis. Iš 59 tiriamųjų šio vitamino norma nustatyta tik keturiems asmenims, 10–20 nanogramų mililitre rasta 29 asmenų kraujyje ir tai sudarė beveik pusę visų tirtų studentų, o 25 studentų kraujyje vitamino D buvo mažiau nei 10 nanogramų mililitre.
Šitaip pirmą kartą atliktas jaunų žmonių sveikatos tyrimas, nes iki šiol buvo akcentuojama vitamino D ir kalcio svarba pagyvenusiesiems.
Veikia net ir DNR
"Vitaminas D ir jo reikšmė žmogaus organizmui – daugelyje šalių plačiai nagrinėjama problema. Daugėja įrodymų, kad vitaminas D yra kur kas svarbesnis, nei buvo galima tikėtis", – atkreipia dėmesį gydytoja I.Gailytė.
JAV nacionalinio sveikatos ir mitybos centro tyrimo duomenimis, vitamino D trūkumas ryškėja labai sparčiai, mažiau nei 20 nanogramų mililitre kraujo rasta 40 proc. ištirtųjų.
Trūkstant vitamino D vaikams vystosi rachitas, suaugusiesiems – osteoporozė. Padidėja lūžių rizika vyresnio amžiaus žmonėms, nusilpsta kojų raumenys. Vitamino D stoka daro neigiamą poveikį imuninei sistemai, o jai nusilpus gali išsivystyti išsėtinė sklerozė, cukrinis diabetas, reumatoidinis artritas, sisteminė raudonoji vilkligė, tuberkuliozė, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, plaučių uždegimas, atopinis dermatitas.
"Vitaminas D veikia daugybę ląstelių dauginimosi, augimo, diferenciacijos faktorių, saugo DNR nuo pažeidimo ir mutacijos, todėl vis dažniau siejamas su įvairiomis onkologinėmis ligomis", – pridūrė gydytoja I.Gailytė.
Jau rasta daugybė įrodymų, kad vitaminas D turi galingą antivėžinį poveikį ir yra svarbus imuninės sistemos reguliatorius. Manoma, kad pakankamas vitamino D lygis (50–90 ng/ml) kraujyje padėtų išvengti 77 proc. vėžio atvejų, o vienos studijos duomenimis, vitamino D trūkumas (mažiau nei 20 ng/ml) siejamas su 15 vėžio rūšių.
Per didelė dozė kenkia
Vitaminas D, vartojamas papildomai, kaupiasi organizme, jo perteklius nepašalinamas, todėl nesunku perdozuoti. Beje, saulės gaminamo vitamino D, skirtingai nei gaunamo vartojant papildus, negalima perdozuoti, nes perteklinis kiekis paverčiamas į neaktyvias formas. Vartojant papildus reikia pasidaryti kraujo testą.
"Per didelis vitamino D kiekis gali sutrikdyti kalcio apykaitą ir dėl to net gali sustoti širdis, gali išsivystyti inkstų nepakankamumas", – įspėja profesorius G.Kazanavičius.
Per didelės vitamino D koncentracijos požymiai – silpnumas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, kalcio nuosėdos organizme. Juos pajutus reikia ne tik nustoti vartojus vitaminą D, bet ir vengti saulės. Vitamino D perteklius gali skatinti aterosklerozės vystymąsi. Vyresni žmonės, kurių cholesterolio kiekis kraujyje padidėjęs, vitaminą D turėtų vartoti atsargiai.
Tarptautinė patirtis
Amerikos žurnalas "Journal of Public Health" yra paskelbęs apžvalgą 60 tyrimų, kuriais buvo mėginta nustatyti ryšį tarp vitamino D ir įvairių vėžinių susirgimų. Tyrimų išvada buvo ta, kad žmonėms, vartojusiems pakankamai vitamino D, buvo daug mažesnė grėsmė susirgti krūtų, prostatos, storosios žarnos ir kiaušidžių vėžiu. Bloga nuotaika, depresija, suicidinis elgesys, susilpnėjusios pažinimo funkcijos ir sunkios demencijos – taip pat gali būti vitamino D stokos pasekmė.
Žmogui senstant, vitamino D kiekis organizme mažėja, tačiau jo pasisavinama nepriklausomai nuo amžiaus ar nuo to, kiek kalcio gauna su maistu. Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, rekomenduojama vitamino D paros norma yra 10 mikrogramų. Nėščiosioms ir žindančiosioms vitamino reikia dvigubai daugiau.
Taip pat daugiau vitamino reikia sergant kai kuriomis kepenų ir inkstų ligomis, rachito profilaktikai. Vartojimą tikslinga padidinti iki 50 mikrogramų per dieną tiems, kurie yra nutukę, serga osteoporoze, mažai būna tiesioginiuose saulės spinduliuose arba kurie sunkiau įsisavina vitaminą D. Rizikos grupei priskiriami asmenys turėtų išsitirti vitamino D kiekį ir gydytis, jei jis yra nepakankamas.
Publikuota: http://sveikata.diena.lt/lt
Privalomas komponentas
Vadinasi, daugybės ligų labai nesunkiai galima išvengti, tereikia mėgautis saule arba vartoti vitaminą D?
Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos klinikos vadovas profesorius Gintautas Kazanavičius tai patvirtina ir pataria vartoti vandeninį vitamino D tirpalą arba paprasčiausius be jokių priemaišų žuvų taukus. Profesorius priduria, kad šio vitamino stoka, būdinga daugeliui mūsų, visų pirma yra blogos nuotaikos, agresyvaus elgesio ir net daugybės nelaimių priežastis.
"Vyriausybė turi keisti maisto pramonės normatyvus ir pasiekti, kad į maisto produktus būtų dedamas vitaminas D. Jungtinėse Amerikos Valstijose tai daroma jau seniai. Vitaminas D organizme virsta hormonu, dalyvauja visų organų veikloje, todėl yra labai svarbus", – pabrėžia profesorius G.Kazanavičius.
Saulė – vienas šaltinių
Vitaminą D žuvų taukų pavidalu žinome nuo vaikystės. Vyresnieji, vos apie jį prabilus, prisimena giliai į atmintį įsirėžusį bjaurų žuvų taukų skonį. Jo teko paragauti kiekvienam, nes tai buvo pagrindinė ir kone privaloma sunkios daugelio organų bei sistemų ligos – rachito profilaktikos priemonė.
Pagrindinis vitamino D, kurio gyvybiškai reikia ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, šaltinis yra saulė. Anksčiau buvo teigiama, kad organizmo poreikį patenkina kasdienė jos dozė – 15 minučių. Tiek tikrai kiekvienas būname lauke. Bėda ta, kad ne visos dienos saulėtos, o vasarą saulė pernelyg karšta. Vitamino D žmogaus organizme trūksta todėlk kad vis daugiau laiko leidžiame patalpose.
Vitamino D lygis kraujyje ypač sumažėja žiemos mėnesiais, nes tada ultravioletiniai spinduliai būna blokuojami arba yra netinkamo ilgio. Dėl to žmonėms padidėja gripo ir kitų kvėpavimo takų ligų rizika. Taip atsitinka todėl, kad imuninė sistema dėl vitamino D stokos nepagamina pakankamai natūralių antibiotikų. Pasigirsta teiginių, kad vitaminą D vartoti saugiau, nei skiepytis nuo gripo.
Vitamino D stoką vasarą gali lemti ir apsaugos nuo saulės priemonės.
Kai apsaugos rodiklis – SPF 15, toks kremas net 99 proc. blokuoja vitamino D gamybą. Be to, reikia, kad būtų atidengta ketvirtadalis odos paviršiaus ploto optimaliam kiekiui pasigaminti", – aiškina Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos klinikos gydytoja Ieva Gailytė.
Žmogaus, nenaudojančio apsauginio saulės kremo, odą saulė per 10 minučių paveikia taip, kaip su SPF 15 per dvi su puse valandos. Tamsaus gymio žmonėms saulėje reikia būti penkis kartus ilgiau nei šviesaus gymio.
Dar viena vitamino D stokos priežastis gali būti odos ir inkstų gebėjimas metabolizuoti vitaminą D, taip pat gretutinės skrandžio ir plonojo žarnyno, inkstų, kepenų ligos, kasos uždegimai, netgi kai kurie vaistai.
Tyrimo duomenys patvirtino
Vitamino D yra ir maisto produktuose, daugiausia piene, riebiose lašišose, silkėse, unguriuose, žuvų taukuose, kiaušinio trynyje. Galbūt šių produktų valgome per mažai, nes Kauno medicinos universiteto Endokrinologijos klinikos atliktas tyrimas įrodė: beveik visų tirtų žmonių organizme vitamino D trūksta.
Antra vertus, argi gali netrūkti, jei, anot gydytojos endokrinologės I.Gailytės, normai pasiekti per dieną reikėtų suvalgyti 40 kiaušinių. Nustatyta, kad su maistu gaunama tik apie 10 proc. organizmui reikalingo vitamino D kiekio.
Šiandien ekspertų rekomenduojamas optimalus vitamino D kiekis – 25 nanogramai mililitre kraujo, paros norma – 5 mikrogramai.
Patikrinus 199 šauktinių į Lietuvos kariuomenę sveikatą, normalus vitamino D kiekis nustatytas tik devyni iš jų. Po metų šis skaičius dar labiau sumažėjo, šia prasme sveiki liko tik du jaunuoliai. Dviejų trečdalių šauktinių kraujyje vitamino D tebuvo nuo 10 iki 20 nanogramų mililitre, vieno trečdalio – mažiau nei 10 nanogramų.
Palyginimui buvo ištirtas to paties, 21,5 metų amžiaus vidurkio, kontrolinės grupės studentų vitamino D kiekis. Iš 59 tiriamųjų šio vitamino norma nustatyta tik keturiems asmenims, 10–20 nanogramų mililitre rasta 29 asmenų kraujyje ir tai sudarė beveik pusę visų tirtų studentų, o 25 studentų kraujyje vitamino D buvo mažiau nei 10 nanogramų mililitre.
Šitaip pirmą kartą atliktas jaunų žmonių sveikatos tyrimas, nes iki šiol buvo akcentuojama vitamino D ir kalcio svarba pagyvenusiesiems.
Veikia net ir DNR
"Vitaminas D ir jo reikšmė žmogaus organizmui – daugelyje šalių plačiai nagrinėjama problema. Daugėja įrodymų, kad vitaminas D yra kur kas svarbesnis, nei buvo galima tikėtis", – atkreipia dėmesį gydytoja I.Gailytė.
JAV nacionalinio sveikatos ir mitybos centro tyrimo duomenimis, vitamino D trūkumas ryškėja labai sparčiai, mažiau nei 20 nanogramų mililitre kraujo rasta 40 proc. ištirtųjų.
Trūkstant vitamino D vaikams vystosi rachitas, suaugusiesiems – osteoporozė. Padidėja lūžių rizika vyresnio amžiaus žmonėms, nusilpsta kojų raumenys. Vitamino D stoka daro neigiamą poveikį imuninei sistemai, o jai nusilpus gali išsivystyti išsėtinė sklerozė, cukrinis diabetas, reumatoidinis artritas, sisteminė raudonoji vilkligė, tuberkuliozė, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, plaučių uždegimas, atopinis dermatitas.
"Vitaminas D veikia daugybę ląstelių dauginimosi, augimo, diferenciacijos faktorių, saugo DNR nuo pažeidimo ir mutacijos, todėl vis dažniau siejamas su įvairiomis onkologinėmis ligomis", – pridūrė gydytoja I.Gailytė.
Jau rasta daugybė įrodymų, kad vitaminas D turi galingą antivėžinį poveikį ir yra svarbus imuninės sistemos reguliatorius. Manoma, kad pakankamas vitamino D lygis (50–90 ng/ml) kraujyje padėtų išvengti 77 proc. vėžio atvejų, o vienos studijos duomenimis, vitamino D trūkumas (mažiau nei 20 ng/ml) siejamas su 15 vėžio rūšių.
Per didelė dozė kenkia
Vitaminas D, vartojamas papildomai, kaupiasi organizme, jo perteklius nepašalinamas, todėl nesunku perdozuoti. Beje, saulės gaminamo vitamino D, skirtingai nei gaunamo vartojant papildus, negalima perdozuoti, nes perteklinis kiekis paverčiamas į neaktyvias formas. Vartojant papildus reikia pasidaryti kraujo testą.
"Per didelis vitamino D kiekis gali sutrikdyti kalcio apykaitą ir dėl to net gali sustoti širdis, gali išsivystyti inkstų nepakankamumas", – įspėja profesorius G.Kazanavičius.
Per didelės vitamino D koncentracijos požymiai – silpnumas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, kalcio nuosėdos organizme. Juos pajutus reikia ne tik nustoti vartojus vitaminą D, bet ir vengti saulės. Vitamino D perteklius gali skatinti aterosklerozės vystymąsi. Vyresni žmonės, kurių cholesterolio kiekis kraujyje padidėjęs, vitaminą D turėtų vartoti atsargiai.
Tarptautinė patirtis
Amerikos žurnalas "Journal of Public Health" yra paskelbęs apžvalgą 60 tyrimų, kuriais buvo mėginta nustatyti ryšį tarp vitamino D ir įvairių vėžinių susirgimų. Tyrimų išvada buvo ta, kad žmonėms, vartojusiems pakankamai vitamino D, buvo daug mažesnė grėsmė susirgti krūtų, prostatos, storosios žarnos ir kiaušidžių vėžiu. Bloga nuotaika, depresija, suicidinis elgesys, susilpnėjusios pažinimo funkcijos ir sunkios demencijos – taip pat gali būti vitamino D stokos pasekmė.
Žmogui senstant, vitamino D kiekis organizme mažėja, tačiau jo pasisavinama nepriklausomai nuo amžiaus ar nuo to, kiek kalcio gauna su maistu. Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, rekomenduojama vitamino D paros norma yra 10 mikrogramų. Nėščiosioms ir žindančiosioms vitamino reikia dvigubai daugiau.
Taip pat daugiau vitamino reikia sergant kai kuriomis kepenų ir inkstų ligomis, rachito profilaktikai. Vartojimą tikslinga padidinti iki 50 mikrogramų per dieną tiems, kurie yra nutukę, serga osteoporoze, mažai būna tiesioginiuose saulės spinduliuose arba kurie sunkiau įsisavina vitaminą D. Rizikos grupei priskiriami asmenys turėtų išsitirti vitamino D kiekį ir gydytis, jei jis yra nepakankamas.
Publikuota: http://sveikata.diena.lt/lt
Spektaklis apie meilę – mylintiems ir mylimiems. Ateikite kartu su vaikais!
Artėja šv. Valentino diena, todėl vis dažniau kalbama apie meilę. Žinoma, mažiesiems kartojame, kad juos myli ir mama, ir tėtis, kurie dar myli ir vienas kitą. Kartais mažiesiems iškyla klausimų: O kas ta meilė? Kokia meile tėtis myli mamą? O kokia yra tėvų meilė? Aš myliu gražiausią darželio mergaitę, o ar galiu ją pabučiuoti? Mama, o ką tu myli labiau: mane ar tėtį? Sutikite, kad kartais nežinome, kaip mažiesiems paaiškinti, kas yra meilė. Tad į šiuos ir kitus meilės klausimus jums padės atsakyti pasaka. Pagal V. V. Landsbergio pjesę pastatytas gražus spektaklis vaikučiams „Briedis Eugenijus“ – tai meilės enciklopedija, kurioje kiekvienas ras atsakymus į meilės klausimus.
Spektaklis apie meilę – mylintiems ir mylimiems
Šis spektaklis – tarsi meilės situacijų enciklopedija, kurioje aistringai santykius aiškinasi, pykstasi ir keršija, liūdi ir džiaugiasi briedis Eugenijus, lakštingala Izabelė ir karštai briedį pamilusi lydeka Ifigenija. Knygelė kupina žaismingų meilės trikampių ir keturkampių, lengvai suprantama ir pradinukui, ir studentui, ir mamytei, ir tėveliui. Knygoje ir spektaklyje „Briedis Eugenijus“ veikėjų daug, bet daugiausia meilės, taip pat kančių, pavydo, keršto... „Juk kas nemyli, tas nekenčia“, –sako lydeka Ifigenija ir rašo upės dugno smėlyje ilgesingas eiles. Dėl meilės Eugenijui liūdėjo ir briedaitė Leokadija. Briedis atstūmė ją ir sužeidė širdį, o atskridusi Izabelė prisiekė jam amžiną dievišką meilę. Pagrindinius vaidmenis šiame nuotaikingame ir dainingame spektaklyje kuria Jaunimo teatro aktorius, bardas, pagrindinio vaidmens atlikėjas Gediminas Storpirštis, Nacionalinio dramos teatro vaikų ir suaugusiųjų mylimas televizijos ir teatro aktorius Marius Jampolskis bei mažiesiems puikiai pažįstami Keistuolių teatro aktoriai.
Kas yra meilė?
Anot šeimos ir vaikų psichologės Giedrės Gutautės, kartais sunku nusakyti, kas yra meilė, tačiau visada įmanoma ją arodyti veiksmais. „Tėvų meilė yra pirmoji ir pagrindinė meilės mokykla. Bendraudami su tėvais, jausdami jų meilę, stebėdami jų tarpusavio santykius, vaikai išmoksta mylėti“, – tikina G. Gutautė ir priduria, kad sėkminga vaiko raida labai priklauso nuo to, ar jį tėvai myli, ar yra jam švelnūs, kaip tėvai elgiasi vienas su kitu. Psichologės manymu, tai formuoja vaiko reakcijas į aplinkos įvykius ir jo santykius su žmonėmis dabar ir ateityje. „Tėvai yra pagrindinis ir svarbiausias ikimokyklinukų meilės objektas. Nors ikimokyklinukai jau pradeda domėtis skirtumais tarp mergaičių ir berniukų, pagrindiniai meilės jausmai lieka nukreipti į mamą ir tėtį, – sako G. Gutautė. – Būtent jų padedami vaikai eksperimentuoja su meile, patiria ir suvokia ją. Tik nuoširdi tėvų meilė gali išmokyti vaiką mylėti. Geriausias atsakymas vaikui į klausimą „Kas yra meilė?“ yra tėvų meilė.“ Spektaklyje meilės žinovė yra pelėda Izadora. Ji teigia, kad yra trys šio jausmo rūšys: susižavėjimas, kuris greitai praeina, pripratimas, išliekantis ilgai kaip draugystė, ir dieviškoji meilė, didingiausia ir gražiausia, niekada nesibaigianti. O bjauriųjų kirminų Aldutės ir Aldono meilės istorija išties verta romano puslapių. Jie visą gyvenimą graužia vienas kitą, taip pasisotina ir parodo dėmesį. Net žvirblis, lesdamas juos, užsiima snapą ir sako: „Ko tik nesuvalgai dėl gražesnio pasaulio.“ Meilė, anot mažojo „Briedžio Eugenijaus“ spektaklio žiūrovo Rojuko, yra kai tėtis myli ir bučiuoja mamą. „Meilė – kai mamai pilvelyje drugeliai skraido ir tėtis greitai grįžta namo“, – mintimis dalijasi sesutės Viltė ir Emilija. „Briedis Eugenijus“ ir aktoriai laukia jūsų ir mažųjų „Domino“ teatre kiekvieną mėnesį. Duokš, mielas drauge, ranką, kartu keliausime į pasakų ir meilės kraštus.
Su meilės diena, Brangieji!
Simona Petronytė
Kada rodo spektalį "Briedis Eugenijus" galite sužinoti čia: http://www.dominoteatras.lt/lt.php/spektakliai/briedis-eugenijus-rez--v-v--landsbergis/
www.dominoteatras. lt
Mamos žurnalas 2011 Sausis
www.mamoszurnalas.lt
Spektaklis apie meilę – mylintiems ir mylimiems
Šis spektaklis – tarsi meilės situacijų enciklopedija, kurioje aistringai santykius aiškinasi, pykstasi ir keršija, liūdi ir džiaugiasi briedis Eugenijus, lakštingala Izabelė ir karštai briedį pamilusi lydeka Ifigenija. Knygelė kupina žaismingų meilės trikampių ir keturkampių, lengvai suprantama ir pradinukui, ir studentui, ir mamytei, ir tėveliui. Knygoje ir spektaklyje „Briedis Eugenijus“ veikėjų daug, bet daugiausia meilės, taip pat kančių, pavydo, keršto... „Juk kas nemyli, tas nekenčia“, –sako lydeka Ifigenija ir rašo upės dugno smėlyje ilgesingas eiles. Dėl meilės Eugenijui liūdėjo ir briedaitė Leokadija. Briedis atstūmė ją ir sužeidė širdį, o atskridusi Izabelė prisiekė jam amžiną dievišką meilę. Pagrindinius vaidmenis šiame nuotaikingame ir dainingame spektaklyje kuria Jaunimo teatro aktorius, bardas, pagrindinio vaidmens atlikėjas Gediminas Storpirštis, Nacionalinio dramos teatro vaikų ir suaugusiųjų mylimas televizijos ir teatro aktorius Marius Jampolskis bei mažiesiems puikiai pažįstami Keistuolių teatro aktoriai.
Kas yra meilė?
Anot šeimos ir vaikų psichologės Giedrės Gutautės, kartais sunku nusakyti, kas yra meilė, tačiau visada įmanoma ją arodyti veiksmais. „Tėvų meilė yra pirmoji ir pagrindinė meilės mokykla. Bendraudami su tėvais, jausdami jų meilę, stebėdami jų tarpusavio santykius, vaikai išmoksta mylėti“, – tikina G. Gutautė ir priduria, kad sėkminga vaiko raida labai priklauso nuo to, ar jį tėvai myli, ar yra jam švelnūs, kaip tėvai elgiasi vienas su kitu. Psichologės manymu, tai formuoja vaiko reakcijas į aplinkos įvykius ir jo santykius su žmonėmis dabar ir ateityje. „Tėvai yra pagrindinis ir svarbiausias ikimokyklinukų meilės objektas. Nors ikimokyklinukai jau pradeda domėtis skirtumais tarp mergaičių ir berniukų, pagrindiniai meilės jausmai lieka nukreipti į mamą ir tėtį, – sako G. Gutautė. – Būtent jų padedami vaikai eksperimentuoja su meile, patiria ir suvokia ją. Tik nuoširdi tėvų meilė gali išmokyti vaiką mylėti. Geriausias atsakymas vaikui į klausimą „Kas yra meilė?“ yra tėvų meilė.“ Spektaklyje meilės žinovė yra pelėda Izadora. Ji teigia, kad yra trys šio jausmo rūšys: susižavėjimas, kuris greitai praeina, pripratimas, išliekantis ilgai kaip draugystė, ir dieviškoji meilė, didingiausia ir gražiausia, niekada nesibaigianti. O bjauriųjų kirminų Aldutės ir Aldono meilės istorija išties verta romano puslapių. Jie visą gyvenimą graužia vienas kitą, taip pasisotina ir parodo dėmesį. Net žvirblis, lesdamas juos, užsiima snapą ir sako: „Ko tik nesuvalgai dėl gražesnio pasaulio.“ Meilė, anot mažojo „Briedžio Eugenijaus“ spektaklio žiūrovo Rojuko, yra kai tėtis myli ir bučiuoja mamą. „Meilė – kai mamai pilvelyje drugeliai skraido ir tėtis greitai grįžta namo“, – mintimis dalijasi sesutės Viltė ir Emilija. „Briedis Eugenijus“ ir aktoriai laukia jūsų ir mažųjų „Domino“ teatre kiekvieną mėnesį. Duokš, mielas drauge, ranką, kartu keliausime į pasakų ir meilės kraštus.
Su meilės diena, Brangieji!
Simona Petronytė
Kada rodo spektalį "Briedis Eugenijus" galite sužinoti čia: http://www.dominoteatras.lt/lt.php/spektakliai/briedis-eugenijus-rez--v-v--landsbergis/
www.dominoteatras. lt
Mamos žurnalas 2011 Sausis
www.mamoszurnalas.lt
Kaip suprasti kosmetikos sudėtį?
1. Žingsnis: įsidėmėk sudėtines dalis, kurių nepageidauji matyti savo kasdieninėje kosmetikoje.
Šiais laikais kosmetikos gamyboje naudojama apie 8 tūkstančiai skirtingų ingredientų. Dalis jų imami iš gamtos – augalų aliejai, ekstraktai, vaškai, eteriniai aliejai, bet taip pat didelė dalis ingredientų yra laboratorijoje sintezuoti cheminiai sujungimai. Labai dažnai sintetinės medžiagos organizmui yra kenksmingos ir naudojamos ilgainiui gali stipriai pakenkti imuninei sistemai, sukelti alergiją tau pačiai ir tavo atžaloms, taip pat vėliau sukelti ir vėžio ląstelių atsiradimą. Žinoma, neįmanoma žmogui įsiminti visų įmanomų sudėties dalių ir jų poveikio, tačiau, besirūpinantiems sava sveikata patartina įsidėmėti kelėtą pavojingiausių bei dažniausiai panaudojamų.
2. Žingsnis: surask tikrąjį sudėties sąrašą.
Įstatymai nustato, kad ant kiekvieno kosmetikos gaminio būtinai nurodama pilna priemonės sudėtis. Tai turi būti nurodama ant indo, kuriame produktas įpilamas, arba ant dėžutės, kurioje įdėtas pagrindinis įpakavimas. Parduotuvėje, paėmus į rankas gaminį, sudėtis turi būti lengvai surandama ant įpakavimo. Kartais, kad peržiūrėti sudėtį, atrodo reikia ateiti su padidinamuoju stiklu, nes gamintojai dažnai sugeba surasti šiam tikslui mikroskopišką raidžių dydį. Sudėtis dažnai nurodama naudojant anglų kalbos žodį ingredients arba raidėmis INCI (International Nomenclature of Cosmetic Ingredients).
3. Žingsnis: surask joje pageidaujamos ir nepageidaujamos medžiagos.
Sudėtis surašoma mažėjimo tvarka – kuo daugiau medžiagos, tuo arčiau ji sąrašo pradžios. Daugelyje produktų pagrindinė sudėties dalis yra distiliuotas vanduo (Aqua arba Aqua purificata), tada rašomi kiti ingredientai. Kremuose iškart po vandens paprastai rašomos aliejaus tipo medžiagos (labai tikime, kad ant Jūsų kremo tai bus augalų aliejus ir ne pigus mineralinis aliejus, arba klastingas silikonaliejus – dimethicone, cyclomethicone arba kiti, su panašia galūne). Sąrašo pabaigoje paprastai nurodami konservantai, dažikliai, čia taip pat žiūrėk, ar produkcijoje nėra parabenų arba kitų kenksmingų medžiagų. Yra gerai, jei sudėties sąraše galim surasti daug skirtingų augalinių medžiagų pavadinimų. Augalai nurodami su pavadinimais lotynų kalba ir dažnai skliausteliuose minėtas angliškas pavadinimas. Pavyzdžiui, ramunėlės: Chamomile Recrutita (Camomile) Extract arba Avokado aliejus: Persea Gratissima (Avocado) Oil.
4. Žingsnis: Tu gali atšifruoti, koks yra veiksmingųjų medžiagų kiekis.
Egzistuoja įdomus triukas, pagal kurį galime maždaug atšifruoti kokį kiekį veiksmingųjų medžiagų turime produkte. Konservantų, parabenų maksimaliai leistinas kiekis produkte yra 0,5%. Jeigu gamintojas teigia, kad šio kremo veiksmingoji medžiaga yra ramunėlės, bet ramunėlių ekstraktas pasirodo sąrašo gale, dar po parabenų, tai rodo, kad ramunėlių kreme yra mažiau negu 0,5%, o tai yra labai nereikšmingas kiekis, kad realiai Jūsų odai darytų poveikį, todėl tokio produkto neverta pirkti dėl parabenų ir dėl to, kad ramunėlės dominuoja tik pavadinime. Jeigu medžiagos pavadinimas yra sąrašo pradžioje arba viduje, turime suprasti, kad jo kiekis yra reliatyviai didesnis.
Kokių medžiagų turime vengti kosmetikoje?
Kosmetikoje naudojama tūkstančiai nenatūralių medžiagų, kurios gali pakenkti sveikatai. Žinoma, porą kartų patepus kremą su parebenu arba propileno gliukoliu, nieko baisaus neatsitiks, tačiau naudojant jį kasdien, kenksmingosios medžiagos susikaupia organizme ir kenkia sveikatai. Peržiūrėjome mūsų rinkoje esančią kosmetiką ir nustatėme dažniausiai naudojamas medžiagas, kurios turi neigiamą poveikį organizmui. Turėtume vengti jų kasdien naudojamoje kosmetikoje.
I) Parabenai, Paraben (Metyl, Butyl, Propyl, Isobutyl)
Naudojama beveik visose plaukų bei odos priežiūros produktuose.
Tikslas: tai konservantas, kuris naudojamas produkto galiojimo laikui prailginti.
Nepageidaujamas poveikis: gali būti daugelio alerginių reakcijų ir odos išbėrimų priežastimi. Jie yra mutogenai ir imituoja moteriškųjų hormonų veiksmus, pažeidžia endokrininę sistemą, yra toksiški. Parabenai turi savybę įsisiurbti į giliausius odos sluoksnius, absorbuotis kraujotakos sistemoje bei susikaupti organizmo audiniuose. Taip šios medžiagos gali pasiekti paaukštintą koncentraciją ir pastebimai gadinti imuninę sistemą, kas gali įtakoti įvairių ligų bei anomalijų atsiradimą. Be to, šios medžiagos per motinos organizmą yra perduodamos palikuonims (parebenai surasti ir motinos piene).
II) Propileno glikolius, Propylene Glycol
Dažniausiai naudojamas tonikuose, veido, akių ir kūno kremuose.
Tikslas: odos drėkintojas ir priedų skystintojas kosmetikos gamyboje, taip pat naudojamas antifrizų, stabdžių skysčių bei lakų gamyboje.
Nepageidaujamas poveikis: toksiškas, sukelia kepenų anomalijas, (testuoti su gyvūnais), turi ypač mažą, molekuliarinį svorį, dėl to lengvai patenka į audinius. Išsiurbia drėgmę, dėl ko sausėja oda. Žinomas kaip galimas alergijos, dilgėlinės ar egzemos sukėlėjas. Propileno glikolio vietoje patariama naudoti augalų gliceriną.
III) Mineralinis aliejus, Mineral Oil (Paraffinum Liquidum)
Naudojamas visų tipų kremuose masažiniuose aliejuose, tai yra pagrindinė „vaikų aliejaus” medžiaga.
Tikslas: odos minkštinimas, riebinimas.
Nepageidautas poveikis: pigus naftos subproduktas, kuris padengia odą „nekvėpuojančiu” sluoksniu, sudaro komedonus (juoduosius taškus, uždegimus). Gali turėti poli- cikliškiuosius aromatizuotus angliavandenius (PHA), taip pat yra kancerogenai ir mutagenai. Kosmetikoje dažniausiai naudojamas dėl pigumo, lyginant su aukštos vertės augalų aliejais.
IV) Trietanolaminas, Dietanolaminas, Triethanolamine (TEA), Diethanolamine (DEA)
Naudojamas įvairiuose kremuose, dezodorantuose, šampūnuose
Tikslas: putojanti medžiaga ir kosmetikos skystintojas gamyboje
Nepageidaujamas poveikis: gali būti įvairių alerginių reakcijų priežastimi, dirginti, sausinti odą bei plaukus. Dažnai kosmetikos produktuose taip pat naudojamas Isopropyl Mystrate (aliejaus tipo minkštinanti medžiaga), kuris sujungtas su TEA arba DEA formuoja vėžį sukeliančius kancerogeninius cheminius junginius - nitrosaminus.
V) BHT (Butylated Hydroxythaluene)
Naudojamas kremuose bei dezodorantuose
Tikslas: antioksidantas, kas pailgina kosmetikos galiojimo laiką
Nepageidaujamas poveikis: sintetinis antioksidantas, kuris sukelia alergines reakcijas. Vietoj BHT patariama naudoti natūralius antioksidantus, pav. E, C vitaminus ir kitus.
VI) Phenoxyethanol
Naudojamas įvairiuose kremuose.
Tikslas: konservantas.
Nepageidaujamas poveikis: kancerogenas, mutagenas ir toksinis.
Straipsniui parengti naudoti šaltiniai:
Vance, J., The Cosmetic Consequence Michalun, N., Michalun, V., Skin Care and Cosmetic Ingredients Dictionary Wenninger, J., International Cosmetic Ingredient Dictionary and Handbook, 8th Ed. A. Hampton, http://www.aubrey-organics.com/about/treat_10synth.cfm
Informaciją parengė www.madara.lt
Publikuota: http://www.imunitetas.lt
"Bendravimo psichologija" - vadovėlis
KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS „BENDRAVIMO PSICHOLOGIJA“, vadovėlis. Ketvirtasis leidimas. 224 psl. Autoriai: Junona Almonaitienė (1,4 sk.), Dalia Antinienė (2, 3 sk.), Nomeda Ausmanienė (11, 12 sk.), Rosita Lekavičienė (5, 9, 10 sk.), Gražina Matulienė (6 sk.), Laima Ruibytė (7 sk.), Zita Vasiliauskaitė (8 sk.)
Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio bei meilės. Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis. Gebėjimas bendrauti žymia dalimi lemia sėkmę daugelyje profesinės veiklos sričių. Dažnai jis vertinamas ne mažiau nei dalykinės žinios ir profesiniai įgūdžiai. Pedagogams, prekybininkams, gydytojams bendravimas yra tarsi „darbo įrankis", kurį naudodami jie daro poveikį auklėtiniams, įgyja klientų pasitikėjimą ir kt. Daugelis veiklos sričių mūsų dienomis yra siaurai specializuotos, todėl gerų darbo rezultatų paprastai pasiekia komandos, sudarytos iš skirtingus dalykus išmanančių specialistų. Komandos darbo sėkmė taip pat priklauso nuo jos narių tarpusavio bendravimo. Visa tai skatina psichologus tirti bendravimo dėsningumus, ir vis daugiau žmonių - jais domėtis.
Šiame vadovėlyje stengtasi glaustai pateikti pačias svarbiausias šiuolaikinės psichologijos žinias apie bendravimą. Pirmajame jo skyriuje ieškoma šio daugialypio reiškinio apibrėžimo ir atsakymo į klausimą, ką gi reiškia posakis „sėkmingas bendravimas". Gilintis į sėkmingo bendravimo paslaptis siūloma pradedant nuo savęs: aiškinantis, kaip bendravimą su aplinkiniais veikia mūsų pačių savivaizdis, gebėjimas save suprasti, kontroliuoti ir kt. Skyrius „Gyvenime - kaip scenoje" nušviečia socialinės aplinkos, „stebėtojų", „žiūrovų" įtaką mūsų elgesiui bendraujant. Kaip elgiamės patys, tapę stebėtojais, aprašoma ketvirtajame skyriuje - „Socialinis suvokimas". Jame taip pat suteikiama žinių apie pirmojo įspūdžio reikšmę bendraujant, įvaizdžio kūrimą. Toliau gvildenami keitimosi žodine informacija ypatumai (pvz., kodėl taip dažnai nesusikalbame su pašnekovu, nors ir puikiai mokame tą pačią kalbą), išsamiai analizuojama, koks vaidmuo bendraujant tenka kūno kalbai - mimikai, gestams, išvaizdai ir kt. Kuo mums svarbūs tarpusavio santykiai su aplinkiniais, kaip gerus santykius sukurti ir išlaikyti, aiškinama skyriuje „Tarpasmeniniai santykiai". Jame taip pat rasite tyrimais pagrįstų mokslininkų samprotavimųapie draugystę ir meilę. Aštuntasis skyrius nušviečia mūsų skirtingumą bendraujant: kodėl vieni žmonės bendrauja lengvai, o kiti sunkiai, kodėl vieni esame namisėdos, o kitiems reikia minios draugų. Net ir labai ieškodami, sunkiai rastume žmogų, kuris nebūtų kada nors įsivėlęs į didesnį ar mažesnį konfliktą. Jei konfliktai neišvengiami, kodėl gi neišmokus... tinkamai konfliktuoti? Tam skirtas devintasis vadovėlio skyrius. Dešimtajame pristatomas neįprastas, tačiau žaismingas ir populiarus amerikiečių psichologo E. Berne požiūris į žmonių bendravimą. Du paskutinieji skyriai, vienuoliktasis ir dvyliktasis, suteiks daug praktiškai naudingų žinių norintiems susirasti naują darbą bei sėkmingai bendrauti su verslo ar kt. kolegomis užsienyje.
Kiekvieno skyriaus pradžioje pateikiami klausimai, kurie padės geriau suprasti, kokios problemos jame gvildenamos. Skyrių pabaigoje rasite dar po keletą klausimų, kviečiančių pasvarstyti, kuo ten išdėstyta informacija gali būti naudinga jums asmeniškai, ar, jūsų nuomone, psichologų teiginiai pasitvirtina tikrovėje, pasigilinti į problemas, kurios dar nėra vienareikšmiškai išspręstos.
Įvairius šio vadovėlio skyrius rašė skirtingos autorės, pasirinkusios tas temas, į kurias buvo geriausiai įsigilinę. Vadovėlio turinys suderintas su Kauno technologijos universiteto Psichologijos katedros studijų moduliu „Bendravimo psichologija".
Knyga: http://www.sos03.lt/files/knygos/Bendravimo_psichologija.pdf
Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio bei meilės. Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis. Gebėjimas bendrauti žymia dalimi lemia sėkmę daugelyje profesinės veiklos sričių. Dažnai jis vertinamas ne mažiau nei dalykinės žinios ir profesiniai įgūdžiai. Pedagogams, prekybininkams, gydytojams bendravimas yra tarsi „darbo įrankis", kurį naudodami jie daro poveikį auklėtiniams, įgyja klientų pasitikėjimą ir kt. Daugelis veiklos sričių mūsų dienomis yra siaurai specializuotos, todėl gerų darbo rezultatų paprastai pasiekia komandos, sudarytos iš skirtingus dalykus išmanančių specialistų. Komandos darbo sėkmė taip pat priklauso nuo jos narių tarpusavio bendravimo. Visa tai skatina psichologus tirti bendravimo dėsningumus, ir vis daugiau žmonių - jais domėtis.
Šiame vadovėlyje stengtasi glaustai pateikti pačias svarbiausias šiuolaikinės psichologijos žinias apie bendravimą. Pirmajame jo skyriuje ieškoma šio daugialypio reiškinio apibrėžimo ir atsakymo į klausimą, ką gi reiškia posakis „sėkmingas bendravimas". Gilintis į sėkmingo bendravimo paslaptis siūloma pradedant nuo savęs: aiškinantis, kaip bendravimą su aplinkiniais veikia mūsų pačių savivaizdis, gebėjimas save suprasti, kontroliuoti ir kt. Skyrius „Gyvenime - kaip scenoje" nušviečia socialinės aplinkos, „stebėtojų", „žiūrovų" įtaką mūsų elgesiui bendraujant. Kaip elgiamės patys, tapę stebėtojais, aprašoma ketvirtajame skyriuje - „Socialinis suvokimas". Jame taip pat suteikiama žinių apie pirmojo įspūdžio reikšmę bendraujant, įvaizdžio kūrimą. Toliau gvildenami keitimosi žodine informacija ypatumai (pvz., kodėl taip dažnai nesusikalbame su pašnekovu, nors ir puikiai mokame tą pačią kalbą), išsamiai analizuojama, koks vaidmuo bendraujant tenka kūno kalbai - mimikai, gestams, išvaizdai ir kt. Kuo mums svarbūs tarpusavio santykiai su aplinkiniais, kaip gerus santykius sukurti ir išlaikyti, aiškinama skyriuje „Tarpasmeniniai santykiai". Jame taip pat rasite tyrimais pagrįstų mokslininkų samprotavimųapie draugystę ir meilę. Aštuntasis skyrius nušviečia mūsų skirtingumą bendraujant: kodėl vieni žmonės bendrauja lengvai, o kiti sunkiai, kodėl vieni esame namisėdos, o kitiems reikia minios draugų. Net ir labai ieškodami, sunkiai rastume žmogų, kuris nebūtų kada nors įsivėlęs į didesnį ar mažesnį konfliktą. Jei konfliktai neišvengiami, kodėl gi neišmokus... tinkamai konfliktuoti? Tam skirtas devintasis vadovėlio skyrius. Dešimtajame pristatomas neįprastas, tačiau žaismingas ir populiarus amerikiečių psichologo E. Berne požiūris į žmonių bendravimą. Du paskutinieji skyriai, vienuoliktasis ir dvyliktasis, suteiks daug praktiškai naudingų žinių norintiems susirasti naują darbą bei sėkmingai bendrauti su verslo ar kt. kolegomis užsienyje.
Kiekvieno skyriaus pradžioje pateikiami klausimai, kurie padės geriau suprasti, kokios problemos jame gvildenamos. Skyrių pabaigoje rasite dar po keletą klausimų, kviečiančių pasvarstyti, kuo ten išdėstyta informacija gali būti naudinga jums asmeniškai, ar, jūsų nuomone, psichologų teiginiai pasitvirtina tikrovėje, pasigilinti į problemas, kurios dar nėra vienareikšmiškai išspręstos.
Įvairius šio vadovėlio skyrius rašė skirtingos autorės, pasirinkusios tas temas, į kurias buvo geriausiai įsigilinę. Vadovėlio turinys suderintas su Kauno technologijos universiteto Psichologijos katedros studijų moduliu „Bendravimo psichologija".
Knyga: http://www.sos03.lt/files/knygos/Bendravimo_psichologija.pdf
Myli ar lepini?
Vaiva Grigaitienė
,,Per dažnai neimk ant rankų nes išlepinsi“, ,,pratink užmigti lovelėje, kad neįprastų šalia tavęs“, - mokė mane labiau patyrę giminaičiai. O aš net neįsivaizdavau, kaip galima neimti mažučio kūdikiuko ant rankų. Arba, ką reiškia per dažnai neimti. Kada dar lepinti, jei ne dabar kūdikystėje? Ir apskritai, kažkodėl visada atrodo, kad tik svetimi vaikai yra lepūnėliai, o savi tiesiog mylimi. Apie tai, ar skiriasi meilė nuo lepinimo kalbamės su vaikų ir paauglių psichiatre Goda Bačiene (tel. 8-615 40 161).
Glaudžiu, nes myliu
Jurgos dukrytei dar tik du mėnesiai. Jauna mama sako, kad labai dažnai ją nešioja, mat mažylei jau nebeįdomu vien tik gulėti ir žiūrėti į žaisliukus. Tačiau močiutė vis perspėja Jurgą, kad greit išlepins mergytę, jei ištisai ją nešios. ,,Aš nešioju ją, nes myliu, noriu, kad ji jaustų mano šilumą, negi aš ją iš tiesų išlepinsiu?“, - klausia Jurga. Psichiatrė G.Bačienė sako, kad meilė skiriasi nuo lepinimo. Kai mylime savo mažiuką, tai juo žavimės, tikime, padedame augti vis savarankiškesniu ir savarankiškesniu. Kai nešiojame savo pypliuką, ne tik jam suteikiame malonumą, bet ir pačios puikiai jaučiamės, mat apima nuostabus jausmas, kai prisiglaudžiame prie švelnučio jo kūnelio, dar kvepiančio pienuku. Meilę jaučiame per prisilietimus, kai vaikutį masažuojame, kai žiūrime jam į akis arba su juo kalbamės. Negalima sakyti, kad išlepinsime savo pupuliuką vien todėl, kad paimame jį ant rankų. Juk kartais tai daryti tiesiog būtina. Pavyzdžiui, kad atsirūgtų pavalgęs. Kūdikiui labai svarbu jausti, kad mama jį myli ir, kad visada žino, ko jam reikia. Taigi, glostydama, masažuodama, glausdama savo kūdikį parodome jam, kad jį labai mylime, o kūdikis tai jausdamas auga laimingas.
Kai verkia - ant rankų
Kūdikis jaučiasi kitaip, kai imame jį ant rankų, kai jis verkia, o mes nesuprantame, kad tuo metu jam pučia pilvuką. Adomą mama visada paimdavo ant rankų, kai šis verkdavo. Bet mažiukas nesiliaudavo klykęs. Inga buvo pasimetusi, pati greit susijaudindavo ir verkdavo abu kartu su berniuku. Sako, tik po kelių mėnesių perprato, kad sūneliui neužtenka tik būti ant rankų, mat jam patinka aplinką stebėti iš automobilio kėdutės. Pasak psichiatrės G.Bačienės, labai svarbu suvokti, ko iš tiesų mažylis nori. Paimdama jį ant rankų, neišspręsime visų pypliuko problemų. Tiesa, kartais vaikai nuo gimimo būna dirglesni, juos iš tiesų be galo sunku nuraminti. Bent jau pirmaisiais mėnesiais. Gal Ingos sūnelis kaip tik toks ir buvo? Paprastai jei mama yra atsipalaidavusi, rami ir pamasažuoja pilvuką ar panešioja tada, kada reikia, vaikai auga ramesni. Iš pradžių kūdikis pats nesuvokia, ko tiksliai jis nori ir kai mama atspėja, yra be galo laimingas. Jei ši be saiko nešioja savo mažylį, užuot pagirdžiusi, paguldžiusi ant kito šono, supa ant rankų, kol vaikutis iš nuovargio užmiega, ji nesupranta savo kūdikio ir tai jau gali būti lepinimo užuomazgos.
Nereikia į Tunisą
Maždaug nuo aštunto gyvenimo mėnesio kūdikis jau pradeda suprasti, nori kokio nors žaisliuko ar ne. Arba juokinga grimasa parodo, kad nenori valgyti. Palaipsniui jis išmoksta sėdėti, ropoti, vaikščioti ir kartu tampa vis savarankiškesnis. ,,Nuo šiol atsiranda vis daugiau galimybių kūdikius lepinti daiktais“, - sako psichiatrė G.Bačienė. Pavyzdžių ko gero nereikia toli ieškoti. Kuri iš mūsų vedina kaltės jausmo, kad per mažai laiko skyrė vaikui, neparėjo namo nešina naujutėlaičiu meškiuku? Smagu pasižiūrėti kaip mažylis apsidžiaugs. Bet deja, ne mama, o pliušinuku. Tai nereiškia, kad vaikui nereikia dovanoti žaislų, tik svarbu neužversti jais namų ir palikti mažiuko vienišo pliušiniame pasaulyje. ,,Tikras vaiko poreikis yra savarankiškėti, būti mylimu, žaisti su tėvais, - sako psichiatrė G.Bačienė. – Ir tam tikrai nereikia didelių finansinių investicijų. Kūdikiui nereikia milijono žaislų arba kelionės į Tunisą“. Jei neskirsime pakankamai laiko pabūti tik su savo vaiku, jis neprisiriš prie mūsų taip, kaip galėtų. Kartais juk pakanka valandą pažaisti su savo mažyliu, kad jis jaustųsi be galo laimingas. O pirmaisiais gyvenimo metais vaikams labai svarbu gauti iš mamos pakankamai dėmesio.
Vardan šventos ramybės...
Mykoliukas dažnai griūna ant žemės, kai supyksta. Paprastai jis daug ko taip išsireikalauja. Mama dažniau atsilaiko prieš tokį elgesį, o tėtis nuperka tai, ko nori mažylis. ,,Vaikus pradedame lepinti dažnai dėl to, kad bijome, jog jie supyks, - sako psichiatrė G.Bačienė. – Mat atrodo, kad jei vaiką apsaugosime nuo blogų emocijų jis augs laimingas“. Tačiau mūsų geri norai kartais atsisuka prieš mus pačius. Vaikai neužauga be žodžio ,,negalima“. Tėvai moko, kad negalima lįsti prie rozetės ar lipti ant palangės. Taip pat turėtų žinoti, kad negalima parduotuvėje imti visų žaislų, kieme skriausti kitų vaikų ar išsinešti daiktų iš svetimų namų. Tačiau yra mažylių, kurių tėvai į tai numoja ranka ir dėl šventos ramybės viską leidžia. ,,Ai, tegul pasiima tą lėlę, kad tik neverktų“. O iš tiesų juk nieko neatsitiks, jei mažylis nusivils, kad negali paimti lėlės ar tėkšti smėlio mažesnei mergytei į akis. Psichiatrė G.Bačienė sako, kad labai svarbu vaiką išmokyti, kad yra ir nemalonių dalykų, su kuriais tenka susitaikyti. Ir nuo pat mažų dienų mokyti, pavyzdžiui, šiek tiek palaukti. Ir nereikia bijoti, kad mažasis nusivils, mat tai mūsų gyvenimo dalis. Gerokai vėliau, jau paauglystėje, iškyla daug problemų su vaikais, kurie nežino, kad gyvenime yra ribos.
Lakštingalų liežuvėliai
Smiltei dar nėra nė pusantrų metukų, bet ji jau išranki maistui. Mama sako, kad ji išvis nevalgo, todėl jei pastumia vieną košę, greit išverda kitą. Iš parduotuvės mergaitei visada parneša kelių rūšių jogurto, tegul mažylė pasirenka, kurį valgyti. ,,Vaikai gali užaugti ir su įprastinėmis košėmis, - sako psichiatrė G.Bačienė. – Jiems nebūtina valgyti lakštingalų liežuvėlių“. Jei mažylis atsisako valgyti, galbūt jis tuo metu nealkanas. Natūralu, jei mama nelaiko atšalusios košės, o kitam maitinimui išverda naują, kad būtų šviežia ir kokybiška. Tačiau išsidirbinėti tikrai neverta. Nereikia kūdikiui ieškoti ypatingo importinio maisto ar šokinėti apie jį kai atsisako valgyti. Aišku, išskyrus tuos atvejus, kai mažajam reikia atstatyti jėgas po ligos. Bet šiaip, jeigu mama tūpčioja ir vienu metu verda kelis patiekalus, kad mažasis princas galėtų pasirinkti, ji tikrai išlepins savo mažylį.
Tas trečiasis
Kažin kodėl žmonės jauniausius vaikus vadina lepūnėliais? Net pasakose jaunėliai taip vadinami. Jie visada mažiukai, visada ko nors nesugeba. Jų visada gailisi. Ta pati nuomonė sklando ir apie vienturčius. ,,Aišku, tėvai tikrai išlepins savo mažiuką, jei nuolatos už jį viską darys“, - sako psichiatrė G.Bačienė. Vaikus svarbu išmokyti būti savarankiškais. Bėda ta, kad kai auga jaunėlis, tą padaryti būna sunkiau. Vyresni vaikai turi kokių nors pareigų, o mažiukas dar nieko nemoka. Ir nors jis auga, vis tiek lieka mažiausias ir tėvai dažniau jo pagaili. Be to keliais metais vyresni vaikai jaučiasi labai laimingi, kad moka užsirišti batukus, užsimauti kepurę ir mielai tai padaro už jaunėlį, o jam nėra kada pasimokyti. Jaunėlis galbūt auga lepesnis už kitus ir todėl, kad šeimoje turi daugiau ,,auklių“. Visada atsiranda kam jį paimti ant rankų, ar paduoti numestą žaisliuką.
Čiūčia liūlia
,,Mama man sakydavo, kad pratinčiau savo mažylę pačią užmigti lovelėje, - sako Vaida. - Bet aš supau ją ant rankų, o kai tai tapo per sunku, supau vežimėlyje. Tai truko maždaug pusantrų metų. Vėliau jau nebereikėjo supti, bet iki šiol užmiega tik tada, kai aš būnu šalia. Ar taip ją lepinu“? ,,Ko gero visose kultūrose buvo lingės ir lopšiai, - sako psichiatrė G.Bačienė. – Ir nuo neatmenamų lakų mamos supdavo savo kūdikius“. Jei migdydamos kūdikį sūpuojame, tai dar nereiškia, kad jį lepiname. Tik svarbu nedaryti to aklai, kai mums norisi ramybės, o tada, kai pastebime, kad mažylis jau nori miego. Jausdamas mamą mažylis ramiau užmiega ramesnis.
Kaip neišlepinti kūdikio
- kūdikiui reikia jausti mamos artumą, todėl nešiokite jį ant rankų, jei jaučiate, kad jis to nori;
- jei nenurimsta, kai paimate jį ant rankų, pabandykite pamasažuoti pilvuką, paglostyti, duoti atsigerti;
- nepirkite vaikui žaislų ar saldainių vien dėl to, kad jis labai supyks jų negavęs. Mažiukui svarbu suprasti, kad ne viską gali turėti;
- pažaiskite kasdien su savo mažyliu. Tai kur kas svarbiau už brangius žaislus;
- nebijokite glausti, čiūčiuoti savo mažiuko, parodyti jam, kad labai mylite, nes tai tikrai nėra lepinimas;
- išmokykite, kad pasaulyje yra toks nemalonus žodelis ,,negalima“.
Publikuota: http://tavovaikas.lt
,,Per dažnai neimk ant rankų nes išlepinsi“, ,,pratink užmigti lovelėje, kad neįprastų šalia tavęs“, - mokė mane labiau patyrę giminaičiai. O aš net neįsivaizdavau, kaip galima neimti mažučio kūdikiuko ant rankų. Arba, ką reiškia per dažnai neimti. Kada dar lepinti, jei ne dabar kūdikystėje? Ir apskritai, kažkodėl visada atrodo, kad tik svetimi vaikai yra lepūnėliai, o savi tiesiog mylimi. Apie tai, ar skiriasi meilė nuo lepinimo kalbamės su vaikų ir paauglių psichiatre Goda Bačiene (tel. 8-615 40 161).
Glaudžiu, nes myliu
Jurgos dukrytei dar tik du mėnesiai. Jauna mama sako, kad labai dažnai ją nešioja, mat mažylei jau nebeįdomu vien tik gulėti ir žiūrėti į žaisliukus. Tačiau močiutė vis perspėja Jurgą, kad greit išlepins mergytę, jei ištisai ją nešios. ,,Aš nešioju ją, nes myliu, noriu, kad ji jaustų mano šilumą, negi aš ją iš tiesų išlepinsiu?“, - klausia Jurga. Psichiatrė G.Bačienė sako, kad meilė skiriasi nuo lepinimo. Kai mylime savo mažiuką, tai juo žavimės, tikime, padedame augti vis savarankiškesniu ir savarankiškesniu. Kai nešiojame savo pypliuką, ne tik jam suteikiame malonumą, bet ir pačios puikiai jaučiamės, mat apima nuostabus jausmas, kai prisiglaudžiame prie švelnučio jo kūnelio, dar kvepiančio pienuku. Meilę jaučiame per prisilietimus, kai vaikutį masažuojame, kai žiūrime jam į akis arba su juo kalbamės. Negalima sakyti, kad išlepinsime savo pupuliuką vien todėl, kad paimame jį ant rankų. Juk kartais tai daryti tiesiog būtina. Pavyzdžiui, kad atsirūgtų pavalgęs. Kūdikiui labai svarbu jausti, kad mama jį myli ir, kad visada žino, ko jam reikia. Taigi, glostydama, masažuodama, glausdama savo kūdikį parodome jam, kad jį labai mylime, o kūdikis tai jausdamas auga laimingas.
Kai verkia - ant rankų
Kūdikis jaučiasi kitaip, kai imame jį ant rankų, kai jis verkia, o mes nesuprantame, kad tuo metu jam pučia pilvuką. Adomą mama visada paimdavo ant rankų, kai šis verkdavo. Bet mažiukas nesiliaudavo klykęs. Inga buvo pasimetusi, pati greit susijaudindavo ir verkdavo abu kartu su berniuku. Sako, tik po kelių mėnesių perprato, kad sūneliui neužtenka tik būti ant rankų, mat jam patinka aplinką stebėti iš automobilio kėdutės. Pasak psichiatrės G.Bačienės, labai svarbu suvokti, ko iš tiesų mažylis nori. Paimdama jį ant rankų, neišspręsime visų pypliuko problemų. Tiesa, kartais vaikai nuo gimimo būna dirglesni, juos iš tiesų be galo sunku nuraminti. Bent jau pirmaisiais mėnesiais. Gal Ingos sūnelis kaip tik toks ir buvo? Paprastai jei mama yra atsipalaidavusi, rami ir pamasažuoja pilvuką ar panešioja tada, kada reikia, vaikai auga ramesni. Iš pradžių kūdikis pats nesuvokia, ko tiksliai jis nori ir kai mama atspėja, yra be galo laimingas. Jei ši be saiko nešioja savo mažylį, užuot pagirdžiusi, paguldžiusi ant kito šono, supa ant rankų, kol vaikutis iš nuovargio užmiega, ji nesupranta savo kūdikio ir tai jau gali būti lepinimo užuomazgos.
Nereikia į Tunisą
Maždaug nuo aštunto gyvenimo mėnesio kūdikis jau pradeda suprasti, nori kokio nors žaisliuko ar ne. Arba juokinga grimasa parodo, kad nenori valgyti. Palaipsniui jis išmoksta sėdėti, ropoti, vaikščioti ir kartu tampa vis savarankiškesnis. ,,Nuo šiol atsiranda vis daugiau galimybių kūdikius lepinti daiktais“, - sako psichiatrė G.Bačienė. Pavyzdžių ko gero nereikia toli ieškoti. Kuri iš mūsų vedina kaltės jausmo, kad per mažai laiko skyrė vaikui, neparėjo namo nešina naujutėlaičiu meškiuku? Smagu pasižiūrėti kaip mažylis apsidžiaugs. Bet deja, ne mama, o pliušinuku. Tai nereiškia, kad vaikui nereikia dovanoti žaislų, tik svarbu neužversti jais namų ir palikti mažiuko vienišo pliušiniame pasaulyje. ,,Tikras vaiko poreikis yra savarankiškėti, būti mylimu, žaisti su tėvais, - sako psichiatrė G.Bačienė. – Ir tam tikrai nereikia didelių finansinių investicijų. Kūdikiui nereikia milijono žaislų arba kelionės į Tunisą“. Jei neskirsime pakankamai laiko pabūti tik su savo vaiku, jis neprisiriš prie mūsų taip, kaip galėtų. Kartais juk pakanka valandą pažaisti su savo mažyliu, kad jis jaustųsi be galo laimingas. O pirmaisiais gyvenimo metais vaikams labai svarbu gauti iš mamos pakankamai dėmesio.
Vardan šventos ramybės...
Mykoliukas dažnai griūna ant žemės, kai supyksta. Paprastai jis daug ko taip išsireikalauja. Mama dažniau atsilaiko prieš tokį elgesį, o tėtis nuperka tai, ko nori mažylis. ,,Vaikus pradedame lepinti dažnai dėl to, kad bijome, jog jie supyks, - sako psichiatrė G.Bačienė. – Mat atrodo, kad jei vaiką apsaugosime nuo blogų emocijų jis augs laimingas“. Tačiau mūsų geri norai kartais atsisuka prieš mus pačius. Vaikai neužauga be žodžio ,,negalima“. Tėvai moko, kad negalima lįsti prie rozetės ar lipti ant palangės. Taip pat turėtų žinoti, kad negalima parduotuvėje imti visų žaislų, kieme skriausti kitų vaikų ar išsinešti daiktų iš svetimų namų. Tačiau yra mažylių, kurių tėvai į tai numoja ranka ir dėl šventos ramybės viską leidžia. ,,Ai, tegul pasiima tą lėlę, kad tik neverktų“. O iš tiesų juk nieko neatsitiks, jei mažylis nusivils, kad negali paimti lėlės ar tėkšti smėlio mažesnei mergytei į akis. Psichiatrė G.Bačienė sako, kad labai svarbu vaiką išmokyti, kad yra ir nemalonių dalykų, su kuriais tenka susitaikyti. Ir nuo pat mažų dienų mokyti, pavyzdžiui, šiek tiek palaukti. Ir nereikia bijoti, kad mažasis nusivils, mat tai mūsų gyvenimo dalis. Gerokai vėliau, jau paauglystėje, iškyla daug problemų su vaikais, kurie nežino, kad gyvenime yra ribos.
Lakštingalų liežuvėliai
Smiltei dar nėra nė pusantrų metukų, bet ji jau išranki maistui. Mama sako, kad ji išvis nevalgo, todėl jei pastumia vieną košę, greit išverda kitą. Iš parduotuvės mergaitei visada parneša kelių rūšių jogurto, tegul mažylė pasirenka, kurį valgyti. ,,Vaikai gali užaugti ir su įprastinėmis košėmis, - sako psichiatrė G.Bačienė. – Jiems nebūtina valgyti lakštingalų liežuvėlių“. Jei mažylis atsisako valgyti, galbūt jis tuo metu nealkanas. Natūralu, jei mama nelaiko atšalusios košės, o kitam maitinimui išverda naują, kad būtų šviežia ir kokybiška. Tačiau išsidirbinėti tikrai neverta. Nereikia kūdikiui ieškoti ypatingo importinio maisto ar šokinėti apie jį kai atsisako valgyti. Aišku, išskyrus tuos atvejus, kai mažajam reikia atstatyti jėgas po ligos. Bet šiaip, jeigu mama tūpčioja ir vienu metu verda kelis patiekalus, kad mažasis princas galėtų pasirinkti, ji tikrai išlepins savo mažylį.
Tas trečiasis
Kažin kodėl žmonės jauniausius vaikus vadina lepūnėliais? Net pasakose jaunėliai taip vadinami. Jie visada mažiukai, visada ko nors nesugeba. Jų visada gailisi. Ta pati nuomonė sklando ir apie vienturčius. ,,Aišku, tėvai tikrai išlepins savo mažiuką, jei nuolatos už jį viską darys“, - sako psichiatrė G.Bačienė. Vaikus svarbu išmokyti būti savarankiškais. Bėda ta, kad kai auga jaunėlis, tą padaryti būna sunkiau. Vyresni vaikai turi kokių nors pareigų, o mažiukas dar nieko nemoka. Ir nors jis auga, vis tiek lieka mažiausias ir tėvai dažniau jo pagaili. Be to keliais metais vyresni vaikai jaučiasi labai laimingi, kad moka užsirišti batukus, užsimauti kepurę ir mielai tai padaro už jaunėlį, o jam nėra kada pasimokyti. Jaunėlis galbūt auga lepesnis už kitus ir todėl, kad šeimoje turi daugiau ,,auklių“. Visada atsiranda kam jį paimti ant rankų, ar paduoti numestą žaisliuką.
Čiūčia liūlia
,,Mama man sakydavo, kad pratinčiau savo mažylę pačią užmigti lovelėje, - sako Vaida. - Bet aš supau ją ant rankų, o kai tai tapo per sunku, supau vežimėlyje. Tai truko maždaug pusantrų metų. Vėliau jau nebereikėjo supti, bet iki šiol užmiega tik tada, kai aš būnu šalia. Ar taip ją lepinu“? ,,Ko gero visose kultūrose buvo lingės ir lopšiai, - sako psichiatrė G.Bačienė. – Ir nuo neatmenamų lakų mamos supdavo savo kūdikius“. Jei migdydamos kūdikį sūpuojame, tai dar nereiškia, kad jį lepiname. Tik svarbu nedaryti to aklai, kai mums norisi ramybės, o tada, kai pastebime, kad mažylis jau nori miego. Jausdamas mamą mažylis ramiau užmiega ramesnis.
Kaip neišlepinti kūdikio
- kūdikiui reikia jausti mamos artumą, todėl nešiokite jį ant rankų, jei jaučiate, kad jis to nori;
- jei nenurimsta, kai paimate jį ant rankų, pabandykite pamasažuoti pilvuką, paglostyti, duoti atsigerti;
- nepirkite vaikui žaislų ar saldainių vien dėl to, kad jis labai supyks jų negavęs. Mažiukui svarbu suprasti, kad ne viską gali turėti;
- pažaiskite kasdien su savo mažyliu. Tai kur kas svarbiau už brangius žaislus;
- nebijokite glausti, čiūčiuoti savo mažiuko, parodyti jam, kad labai mylite, nes tai tikrai nėra lepinimas;
- išmokykite, kad pasaulyje yra toks nemalonus žodelis ,,negalima“.
Publikuota: http://tavovaikas.lt
Naujųjų tradicijos ir papročiai
Visame pasaulyje įmonės švenčia Naujuosius pagal savo šalies tradicijas ir papročius, o jie neretai būna susiję, su religija. Laikantis įvairiausių tradicijų, tarsi norima užtikrinti, kad ateinantys metai būtų sėkmingi ir laimingi, be to, stengiamasi atbaidyti piktąsias dvasias. Neretai prisižadama kitais metais ką nors padaryti ar, atvirkščiai, ko nors atsisakyti.
Naujųjų pradžią nustatė Cezaris
Nors Naujieji metai kai kuriose tautose prasideda ne sausio pirmąją, vis dėlto, įsigalint globalizacijai ir vakarietiškam gyvenimo būdui, šią šventę švenčia vis daugiau žmonių. Seniau Naujieji metai prasidėdavo nuėmus derlių ar dangaus kūnams atsidūrus tam tikroje padėtyje. Naujųjų pradžia kartais būdavo ir kitaip susijusi su svarbiu tautai ir bendruomenei įvykiu. O sausio pirmoji niekuo nepasižymi nei astronomine, nei agrikultūtine prasme. Tai susitarimo reikalas. Romos senatas jau 153 metais pr. Kr. nusprendė, kad sausio pirmoji bus Naujųįų metų pradžia. Tačiau šis atskaitos taškas nebuvo priimtas iki pat 46 metų pr. Kr., kol Julijus Cezaris sudarė naujo pavyzdžio kalendorių, dabar žinomą Julijaus kalendoriaus pavadinimu.
Kaip vejamas blogis
Pietų Amerikoje, ypač Ekvadore, dar gyva tradicija prieš Naujuosius iš senų laikraščių ir įvairių fejerverkų padaryti lėlę. Ši baidyklė, aprengta senais drabužiais, simbolizuoja praeinančius metus ir viską, kas per juos nutiko. Ji dažniausiai pastatoma lauke, šalia namų. Vidurnaktį ši kaliausė padegama ir pokšint fejerverkams sutinkami Naujieji metai. Kitoje Pietų Amerikos šalyje - Puerto Rike per Naujuosius vaikai pro langus pila kibirus vandens. Tikima, kad šitaip atsikratoma blogio jėgų ir į tuos namus joms užkertamas kelias visus ateinančius metus. Kitoje egzotiškoje šalyje - Japonijoje gruodžio 31-ąją varpai skambina 108 kartus, kad nuvytų šalin 108 nelaimes. Beto, tikima, kad juokas taip pat atbaido blogąsias dvasias, todėl skambant varpams ir pirmosiomis Naujųjų metų minutėmis japonai juokiasi.
Dainos neša sėkmę
Kai kur vaikai, panašiai kaip per Kalėdas, vaikšto pas kaimynus ir toliau gyvenančius žmones. Šiems atidarius duris, dainuojamos tradicinės dainos, o už tai namų šeimininkai turi dainininkus pavaišinti ar duoti jiems smulkių monetų. Šiaurės Portugalijoje vaikai taip ir daro - eina nuo durų prie durų, giedodami serenadą "Janeiro", kuri atneša laimę. Yra ir kitų papročių, glaudžiai susijusių su Kalėdomis. Pavyzdžiui, Rumunijos kaimuose žmonės klausosi, ką šneka gyvuliai Naujųjų metų dieną. Jei išgirstama, kad gyvuliai šneka, tai laikoma blogu ženklu.
Šukės laimę neša
Danijoje laikoma geru ženklu, jei prie namų durų randama krūva sudaužytų indų. Danai visus metus kaupia sudaužytus indus, kad Naujųjų išvakarėse galėtų šių duženų palikti šalia savo draugų durų. Kuo daugiau sudaužytų indų randa šalia durų, tuo daugiau turi draugų. Juk net ir Lietuvoje sakoma, kad šukės laimę neša. Kitose kultūrose šukės taip pat simbolizuoja ne kieno nors pabaigą, o naujo pradžią. Pavyzdžiui, per žydų vestuves sudaužoma į staltiesėlę suvyniota taurė, kad atneštų laimę jaunavedžiams.
Priesaikos ir pasižadėjimai
Iš senovės babiloniečių atkeliavo tradicija Naujųjų metų išvakarėse duoti priesaikas ir pasižadėjimus. Šiais laikais jų būna pačių įvairiausių: nuo pasižadėjimo mesti rūkyti, antsvorio metimo iki priesaikos užsidirbti milijoną. O populiariausias senovės babiloniečių priesakas buvo grąžinti pasiskolintus žemės ūkio padargus. Nors daugumoje katalikiškų šalių laikomasi tradicijos, kad pasiskolintus daiktus reikia grąžinti iki šv. Kalėdų, kai kur "terminas pratęsiamas" iki Naujųjų.
Amerikietiškasis futbolas
"Rožių parado", neatsiejamo amerikiečių Naujųjų metų sutikimo simbolio, istorija siekia 1886 metus. Šiais metais Pasadenos "Slėnio medžiotojų klubas" papuošė savo karietas ir vežimus gėlėmis, šitaip pažymėdamas apelsinų derliaus nuėmimo pabaigą Kalifornijoje. O 1902 metais, be "Rožių parado", vyko ir "Rožės taurės" amerikietiškojo futbolo varžybos, kurios tapo tradicinėmis ir dabar jau neatsiejamos nuo Naujųjų iškilmių. Amerikiečiai labai mėgsta švęsti Naujuosius įvairiuose susibūrimuose. Vienas pačių didžiausių vyksta Niujorke, Times aikštėje. Jis vyksta kasmet nuo pat 1906 metų.
Kitose vakarietiškosios kultūros šalyse Naujieji taip pat dažnai sutinkami aikštėse, klausantis paskutinių laikrodžio dūžių, danguje švysčiojant fejerverkams.
Ispanijoje vidurnaktį sulig kiekvienu laikrodžio dūžiu žmonės suvalgo po vieną vynuogę - tikima, kad tai neša sėkmę.
Senosios škotų tradicijos Beveik visose anglosaksų šalyse sutinkant Naujuosius dainuojama sena škotų daina "Auld Lang Syne" (Seniai praėję metai", arba "Seni geri laikai"). Iš dalies tai škotų liaudies daina, tačiau moderniąją jos versija parašė Robertas Burnsas. Ji buvo paskelbta jau po jo mirties 1796 metais.
Be to, labai paplitusi tradicija, greičiausiai atkeliavusi iš Škotijos, pagal kurią pirmasis žmogus, Naujaisiais metais įžengęs į jūsų namus, atneš sėkmę arba neatneš. Jei ateina aukštas tamsiaplaukis vyras (mat šviesiaplaukiai buvo vikingai, puldinėję škotų žemes) ateinantys metai bus sėkmingi. O jei jis dar turi anglies, kepinių, bandelių ir viskio, tai ateinantieji bus ypač sėkmingi.
Apskritai škotų Naujųjų metų išvakarių šventė turi senas ir gilias tradicijas. Ši svarbi šventė turi ir specialų pavadinimą - "Hogmanay".
Šventieji ir Naujieji metai
Kai kuriose Šveicarijos ir Austrijos vietovėse Naujųįų metų išvakarėse švenčiama Šv.Silvestro diena. Ketvirtajame amžiuje iš tiesų buvo toks popiežius Silvestras. Legenda byloja, kad jis sugavęs siaubingą jūrų pabaisa, o 1000 metais ji ištrūksianti. Tačiau taip nenutikus žmonės pradėjo šią dieną švęsti. Šių šalių gyventojai persirengia įvairiais fantastiškiausiais kostiumais ir išeina į miestų bei miestelių gatves.
Graikijoje Naujųjų metų diena - tai dar ir Šv.Bazilijaus festivalis. Būtent šis šventasis graikų vaikams Naujųjų metų diena batuose palieka dovanų.
Parengė Ugnius Žiobrė
Publikuota: http://www.viskasmoterims.com
Apie kalėdinius stebuklus
Vaikai... Jie dar tiki kalėdiniais stebuklais. Jie laukia Kalėdų dienos labiau nei gimtadienio, nes žino – Kalėdų naktį prisilies prie PASLAPTIES. Tik vėliau, po kelerių metų, ta Kalėdų paslaptis taps kitokia – tada ji virs viltimi, kad kažkas pasikeis, tikėjimu, kad šį bei tą galima daryti geriau, žinojimu, kad Kalėdų naktį gimęs stebuklas liks širdyje visus metus, ir bus pati didžiausia dovana...
Na, o kol kas mūsų mažiesiems didžiausias stebuklas – Kalėdų Senelis. Kas jis toks, pro kur jis įeina, kaip visur suspėja ir kaip atspėja net slapčiausius norus? Aibės neatsakytų klausimų. Ir vienas, tą stebuklingą Kalėdų naktį išpildytas noras. Štai kas jiems tikroji šventės paslaptis ir kalėdinis stebuklas. Šventės laukimas, tikėjimas, kad gėris visada nugali blogį (juk Kalėdų Senelis ateina tik pas gerus vaikus, vadinasi, jei jau atėjo – aš išties geras!), leidžia mažajam žmogučiui netgi susitaikyt su pasaulio netobulumu. Nes, jei bent kartą per metus stebuklų būna – vadinasi, viskas ne taip jau blogai.
Kalėdos - tai iš tiesų magiškas laikas, kai mus labiau nei bet kuriuo kitu metu, supa angelų pulkai, nes mes…. leidžiame jiems būti su mumis, leidžiame jiems daryti stebuklus. Mūsų širdys yra atviresnės ir imlesnės meilei, grožiui ir džiaugsmui. Todėl ir vyksta kalėdiniai stebuklai… kai atleidžiame vieni kitiems, kai pildome didžiausius vaikų troškimus, kai prisimename seniai bematytą draugą ir nutariame jį aplankyti, kai stebuklingai susikerta žmonių keliai.
Ir visai nesvarbu, jei už lango nesimato sniego. Juk Kalėdų Senelio rogės stebuklingos – jos nesunkiai šliuoš ir asfaltu. Tylut tylutėliai, kad niekas neišgirstų. Nes kalėdiniai stebuklai būna tylūs. Kartais – netgi nematomi. Bet jie yra, ir šventė yra. Tereikia ja patikėti ir įsileisti širdin...
Publikuota: http://www.vijolina.lt
Na, o kol kas mūsų mažiesiems didžiausias stebuklas – Kalėdų Senelis. Kas jis toks, pro kur jis įeina, kaip visur suspėja ir kaip atspėja net slapčiausius norus? Aibės neatsakytų klausimų. Ir vienas, tą stebuklingą Kalėdų naktį išpildytas noras. Štai kas jiems tikroji šventės paslaptis ir kalėdinis stebuklas. Šventės laukimas, tikėjimas, kad gėris visada nugali blogį (juk Kalėdų Senelis ateina tik pas gerus vaikus, vadinasi, jei jau atėjo – aš išties geras!), leidžia mažajam žmogučiui netgi susitaikyt su pasaulio netobulumu. Nes, jei bent kartą per metus stebuklų būna – vadinasi, viskas ne taip jau blogai.
Kalėdos - tai iš tiesų magiškas laikas, kai mus labiau nei bet kuriuo kitu metu, supa angelų pulkai, nes mes…. leidžiame jiems būti su mumis, leidžiame jiems daryti stebuklus. Mūsų širdys yra atviresnės ir imlesnės meilei, grožiui ir džiaugsmui. Todėl ir vyksta kalėdiniai stebuklai… kai atleidžiame vieni kitiems, kai pildome didžiausius vaikų troškimus, kai prisimename seniai bematytą draugą ir nutariame jį aplankyti, kai stebuklingai susikerta žmonių keliai.
Ir visai nesvarbu, jei už lango nesimato sniego. Juk Kalėdų Senelio rogės stebuklingos – jos nesunkiai šliuoš ir asfaltu. Tylut tylutėliai, kad niekas neišgirstų. Nes kalėdiniai stebuklai būna tylūs. Kartais – netgi nematomi. Bet jie yra, ir šventė yra. Tereikia ja patikėti ir įsileisti širdin...
Publikuota: http://www.vijolina.lt
Kalėdų senelis
Toli, labai toli Šiaurėje, begalinėse Laplandijos platybėse stūgso paslaptingas kalnas, kurio pavadinimas skamba Korvatunturi. Prie pat kalno papėdės, pasislėpęs nuo visų žmonių, gyvena Kalėdų Senelis su savo žmona, padėjėjais elfais ir elniais. Kalėdų Senelis čia gyvena jau taip seniai, kad net neatsimena, kada čia atsikraustė. Kalėdų Senelis nedaug pasakoja apie savo namus, bet užtat sako, kad kalnas, kurio pavadinimas išvertus reiškia Ausies Kalnas, padeda išgirsti ir sužinoti visas slapčiausias vaikų ir suaugusių svajones bei troškimus.
Kalėdų Senelis nori išlaikyti savo paslaptis, kurios yra svarbi Kalėdų istorijos dalis. Prieš šimtą metų keliautojai pasirodę prie kalno atnešdavo įvairių naujienų, kurios greit pasklisdavo tarp kalno gyventojų. Senelis norėjo užtikrinti, kad jo kalno neužplūs nuolatiniai lankytojai ir sugalvojo gerą idėją, kuri padės visiems draugams ir visiems mylintiems Kalėdas atvykti ir aplankyti jį. Prieš maždaug pusę šimto metų Kalėdų Senelis pradėjo reguliariai lankytis Šiaurės Ašigalyje, kuris yra už Rovaniemi miestelio.
Korvatunturi kalnas stovi toli, labai toli apšalusiose Laplandijos žemėse, taigi jeigu kas nors gyvena toli pietuose, kelias iki Kalėdų Senelio yra labai tolimas.Kalėdų Senelis nenorėjo nieko nuvilti, todėl pažadėjo, kad jis bus savo ofise Šiaurės Ašigalyje kiekvieną metų dieną, pasiruošęs priimti draugus iš arti ir toli.
Kalėdų Senelis ir Kalėdos
Kartais Senelis ir jo elfai ginčijasi dėl Kalėdų. Elfai bando įtikinti Kalėdų Senelį, kad Kalėdos vyksta tik kartą metuose. Jiems Kalėdos yra pats užimčiausias metų laikas ir jie visai nusivaro nuo kojų norėdami spėti viską paruošti. Juk reikia supakuoti tiek daug dovanų ir perskaityti tiek daug laiškų. Saldainių mašinos turi būti nuolat užpildomos cukrumi, elnių ragai nupoliruoti ir t.t.
Bet Kalėdų Senelis sako, kad Kalėdos yra tokia nuostabi šventė, kad ją verta atsiminti ištisus metus. Ir kai tik elfai šiek tiek atvėsta, jie pradeda sutikti su Kalėdų seneliu. Taigi, Kalėdų Senelio ofise Kalėdos tęsiasi ištisus metus.
Kalėdos yra sena šventė švenčiama įvairiai visame pasaulyje. Pasiruošimas, dekoracijos, maistas ir detalės varijuoja priklausomai ar gyvenate Skandinavijoje, Europoje, Anglijoje, tolimuosiuose rytuose ar dar kitur pasaulyje.
Pats Kalėdų Senelis taipogi apsuptas daugybės mitų. Žmonės nuo neatmenamų laikų ginčijosi dėl tokių klausimų kaip, koks yra Kalėdų Senelio amžius, kur jis gyvena, kokio dydžio batus nešioja ir koks jo mėgstamiausias šokoladas. Pats Kalėdų Senelis netgi prisimena, kaip kažkoks žmogus klausė ar jo barzdos kirpimo mašinėlė iš tikrųjų buvo pamesta! Bet visgi žinomiausias pasaulyje žmogus dėl šių klausimų ir abejonių visai nesijaudina.
Kalėdų Senelis visada norėjo žinoti, kaip Kalėdos švenčiamos kitose šalyse ir jis gerbia įvairius papročius. Bet jeigu paklaustumėt jo, kas yra geriausia per Kalėdas, tai jis atsakytų – vaikai. Nuolat domėdamasis, kaip elgiasi visi pasaulio vaikai ir žiūrėdamas, kad jie neišdykautų Kalėdų Senelis mano, kad tai svarbiausias dalykas pasaulyje.
Kalėdų Senelis ir Dovanos
Kalėdinės dovanos yra svarbi Kalėdų Senelio padėjėjų užduotis. Elfai praleidžia daugybę valandų skaitydami dovanų sąrašus, o pirmieji laiškai pradeda keliauti jau pirmaisiais metų mėnesiais. Kuo arčiau Kalėdos, tuo daugiau laiškų pradeda plaukti. O dovanų kalnas vis auga.
Senelis randa beveik visus įmanomus daiktus dovanų sąrašuose. Bet Kalėdų Senelis bene laimingiausias, kai vaikai prašo ko nors ne tik sau, bet ir kitiems: broliams, sesėms, savo augintiniams, geriausiems draugams, neturtingiesiems ar tiems, kuriems reikia pagalbos.
Žmonės dažnai klausia, ar pats Kalėdų Senelis ko nors nori gauti dovanų. Ir, aišku, jis turi savo sąrašą:
šypsenos iš visų, šypsenos visiems, keletas šiltų ir patogių vilnonių kojinių, kad vaikai būtų geri, suagusieji, kurie būtų geri vaikams, vaikų, kurie būtų geri elniams ir šunims, ir kengūroms, ir visiems Dievo tvariniams, šokolado ir dar keletos šypsenų. Štai koks Kalėdų Senelio dovanų sąrašas.
Kartas nuo karto Kalėdų Senelis susimąsto, pradeda aplink pirštą sukti savo ilgą baltą barzdą arba lėtai maišyti kakavos puodelį. Apie ką jis galvoja?
Tikriausiai apie laišką nuo Marijos iš Barselonos:
“Mielas Kalėdų Seneli. Šiemet buvau gera ir norėčiau paklausti, ar tikrai tavo elnio Rudolfo nosis yra raudona. Ir jeigu taip, tai dėl to, kad jis mėgsta gerti pomidorų sultis? Mano mama sako, kad jis mėgsta. Ir kad visi jo draugai taip pat turi gerti pomidorų sultis. Ką galėtum apie tai pasakyti?”
Marijos klausimas yra vienas iš kelių tūkstančių klausimų, kurios kiekvienais metais gauna Kalėdų senelis. Žmonės jo klausia visų įsivaizduojamų ir neįsivaiduojamų klausimų. Kartais į klausimus labai sudėtinga atsakyti, kartais tiesiog suima juokas. Bet visi vaikų klausimai yra svarbūs.
Kartais kalėdų senelis atsako į klausimus ne asmeniškai, o viešai.
Ar tikrai elnias Rudolfas mėgsta pomidorų sultis?
Rudolfas tikrai mėgsta pomidorų sultis. Aš tikiuosi, jog dauguma vaikų taip pat. Rudolfas taip pat mėgsta savo maistą, ypač Norvegiškas salotas (su kerpių pabarstukais), grybus iš Peru (aišku ne šungrybius), Japoniškus makaronus, Prancūziškus obuolius, Belgišką omletą ir, aiškų, Suomišką ruginę duoną.
Publikuota: www.valdopatarimai.lt
Kalėdų Senelis nori išlaikyti savo paslaptis, kurios yra svarbi Kalėdų istorijos dalis. Prieš šimtą metų keliautojai pasirodę prie kalno atnešdavo įvairių naujienų, kurios greit pasklisdavo tarp kalno gyventojų. Senelis norėjo užtikrinti, kad jo kalno neužplūs nuolatiniai lankytojai ir sugalvojo gerą idėją, kuri padės visiems draugams ir visiems mylintiems Kalėdas atvykti ir aplankyti jį. Prieš maždaug pusę šimto metų Kalėdų Senelis pradėjo reguliariai lankytis Šiaurės Ašigalyje, kuris yra už Rovaniemi miestelio.
Korvatunturi kalnas stovi toli, labai toli apšalusiose Laplandijos žemėse, taigi jeigu kas nors gyvena toli pietuose, kelias iki Kalėdų Senelio yra labai tolimas.Kalėdų Senelis nenorėjo nieko nuvilti, todėl pažadėjo, kad jis bus savo ofise Šiaurės Ašigalyje kiekvieną metų dieną, pasiruošęs priimti draugus iš arti ir toli.
Kalėdų Senelis ir Kalėdos
Kartais Senelis ir jo elfai ginčijasi dėl Kalėdų. Elfai bando įtikinti Kalėdų Senelį, kad Kalėdos vyksta tik kartą metuose. Jiems Kalėdos yra pats užimčiausias metų laikas ir jie visai nusivaro nuo kojų norėdami spėti viską paruošti. Juk reikia supakuoti tiek daug dovanų ir perskaityti tiek daug laiškų. Saldainių mašinos turi būti nuolat užpildomos cukrumi, elnių ragai nupoliruoti ir t.t.
Bet Kalėdų Senelis sako, kad Kalėdos yra tokia nuostabi šventė, kad ją verta atsiminti ištisus metus. Ir kai tik elfai šiek tiek atvėsta, jie pradeda sutikti su Kalėdų seneliu. Taigi, Kalėdų Senelio ofise Kalėdos tęsiasi ištisus metus.
Kalėdos yra sena šventė švenčiama įvairiai visame pasaulyje. Pasiruošimas, dekoracijos, maistas ir detalės varijuoja priklausomai ar gyvenate Skandinavijoje, Europoje, Anglijoje, tolimuosiuose rytuose ar dar kitur pasaulyje.
Pats Kalėdų Senelis taipogi apsuptas daugybės mitų. Žmonės nuo neatmenamų laikų ginčijosi dėl tokių klausimų kaip, koks yra Kalėdų Senelio amžius, kur jis gyvena, kokio dydžio batus nešioja ir koks jo mėgstamiausias šokoladas. Pats Kalėdų Senelis netgi prisimena, kaip kažkoks žmogus klausė ar jo barzdos kirpimo mašinėlė iš tikrųjų buvo pamesta! Bet visgi žinomiausias pasaulyje žmogus dėl šių klausimų ir abejonių visai nesijaudina.
Kalėdų Senelis visada norėjo žinoti, kaip Kalėdos švenčiamos kitose šalyse ir jis gerbia įvairius papročius. Bet jeigu paklaustumėt jo, kas yra geriausia per Kalėdas, tai jis atsakytų – vaikai. Nuolat domėdamasis, kaip elgiasi visi pasaulio vaikai ir žiūrėdamas, kad jie neišdykautų Kalėdų Senelis mano, kad tai svarbiausias dalykas pasaulyje.
Kalėdų Senelis ir Dovanos
Kalėdinės dovanos yra svarbi Kalėdų Senelio padėjėjų užduotis. Elfai praleidžia daugybę valandų skaitydami dovanų sąrašus, o pirmieji laiškai pradeda keliauti jau pirmaisiais metų mėnesiais. Kuo arčiau Kalėdos, tuo daugiau laiškų pradeda plaukti. O dovanų kalnas vis auga.
Senelis randa beveik visus įmanomus daiktus dovanų sąrašuose. Bet Kalėdų Senelis bene laimingiausias, kai vaikai prašo ko nors ne tik sau, bet ir kitiems: broliams, sesėms, savo augintiniams, geriausiems draugams, neturtingiesiems ar tiems, kuriems reikia pagalbos.
Žmonės dažnai klausia, ar pats Kalėdų Senelis ko nors nori gauti dovanų. Ir, aišku, jis turi savo sąrašą:
šypsenos iš visų, šypsenos visiems, keletas šiltų ir patogių vilnonių kojinių, kad vaikai būtų geri, suagusieji, kurie būtų geri vaikams, vaikų, kurie būtų geri elniams ir šunims, ir kengūroms, ir visiems Dievo tvariniams, šokolado ir dar keletos šypsenų. Štai koks Kalėdų Senelio dovanų sąrašas.
Kartas nuo karto Kalėdų Senelis susimąsto, pradeda aplink pirštą sukti savo ilgą baltą barzdą arba lėtai maišyti kakavos puodelį. Apie ką jis galvoja?
Tikriausiai apie laišką nuo Marijos iš Barselonos:
“Mielas Kalėdų Seneli. Šiemet buvau gera ir norėčiau paklausti, ar tikrai tavo elnio Rudolfo nosis yra raudona. Ir jeigu taip, tai dėl to, kad jis mėgsta gerti pomidorų sultis? Mano mama sako, kad jis mėgsta. Ir kad visi jo draugai taip pat turi gerti pomidorų sultis. Ką galėtum apie tai pasakyti?”
Marijos klausimas yra vienas iš kelių tūkstančių klausimų, kurios kiekvienais metais gauna Kalėdų senelis. Žmonės jo klausia visų įsivaizduojamų ir neįsivaiduojamų klausimų. Kartais į klausimus labai sudėtinga atsakyti, kartais tiesiog suima juokas. Bet visi vaikų klausimai yra svarbūs.
Kartais kalėdų senelis atsako į klausimus ne asmeniškai, o viešai.
Ar tikrai elnias Rudolfas mėgsta pomidorų sultis?
Rudolfas tikrai mėgsta pomidorų sultis. Aš tikiuosi, jog dauguma vaikų taip pat. Rudolfas taip pat mėgsta savo maistą, ypač Norvegiškas salotas (su kerpių pabarstukais), grybus iš Peru (aišku ne šungrybius), Japoniškus makaronus, Prancūziškus obuolius, Belgišką omletą ir, aiškų, Suomišką ruginę duoną.
Publikuota: www.valdopatarimai.lt
