Uždaryta tarp keturių sienų, bet nepamiršta
Kiekviena muzika rėžia ausį, kai siela išsiderinusi...
(Miguel de Cervantes)
Mielos mamytės,
Ne paslaptis, jog be to, kad turite pasirūpinti vaiku, suteikti jam pakankamai dėmesio, saugumo jausmą, jūs dar privalote išlaikyti švarius, tvarkingus namus, į kuriuos būtų malonu sugrįžti ir leisti dienas, paruošti skanų bei sveiką maistą savo namiškiams ir, be abejo, nepamiršti pamyluoti vyrą, būti jam gražia ir patrauklia žmona, kas, kaip mes visos žinome, užima nemažai laiko, o jo mums ir taip visada trūksta... Todėl prieš jauną mamą iškyla sunkiai įveikiamas tikslas - neišprotėti laviruojant tarp šitų tikrai puikių užsiėmimų.
Visų pirma, mama išgyvena nuosavą asmenybės krizę (gerąja šio žodžio prasme). Perėjimas į naują, jai dar nepažįstamą rolę, nuo dirbančios, aktyvios jaunos moters, kuri buvo atsakinga tik už save, savo gyvenimą, sveikatą, ji pereina į visiškai jai nepažįstamą „Jaunos Mamos“ statusą (kai kurioms yra labai sunku „suvirškinti“ tokias greitas ir dideles permainas). Senasis gyvenimas baigėsi ir prasideda naujas, pažįstamas tik iš literatūros, draugių pasakojimų ar nesibaigiančių serialų. Ne visos moka be skausmo išgyventi tokias permainas.
Antra, žibalo į ugnį įpila hormonai, verčiantys mamą kartais per daug emociškai priimti savo „NELAISVĘ“. Trečia, nuo monotoniško gyvenimo, „gyvo“ bendravimo stokos norisi lipti sienomis. Ir dar kai nėra galimybės pasamdyti auklę arba dirbantys ar toli gyvenantys seneliai irgi negali padėti, ir jeigu lankyti darželį dar per anksti, dauguma mamyčių pasineria į neviltį. Vyrai šioje situacijoje stebėdami žmonos isterijas arba klausydamiesi nusiskundimų apie nuovargį ir dėmesio trūkumą, tik gūžteli pečiais arba pasiūlo išgerti raminamųjų. Todėl, jog stiprioji lytis galvoja, kad prižiūrėti vaiką namuose yra vienas malonumas. Darbo nedaug (kas čia tokio pagaminti valgyti ir pakeisti sauskelnes!), nori - žiūrėk televizorių, nori - skaityk knygą. Dažnai girdime: „Ne gyvenimas, o pasaka! Ir kodėl jos vis neranda sau vietos namuose, nuolat maištauja?“. Vyrams tai lieka paslaptimi.
Tad kreipiuosi į jus, mielos mamos. Pradžioje esame moterys, o paskui mamos, žmonos, dukros, draugės... Išgirskime ir nepamirškime visų pirma savęs. Sunku pamilti tave supantį pasaulį, o ypač tą pasaulėlį, kuris yra arčiausiai širdies, tiksliau ir yra jos dalis, napamilus savęs. Ir kad mylėtųsi smagiau, ir gyventųsi linksmiau, nepraleiskite progos pasilepinti ir pačios. Visada prisiminkite, kad jūs esate jungiamoji dalis tarp vaiko ir tėvo, senelių bei viso jį supančio pasaulio. Nežiūrint į visus patiriamus sunkumus, nepamirškite prisižiūrėti. Visada prisiminkite, kad jūs turite teisę į laisvalaikį ir nebijokite prašyti aplinkinių pagalbos! Dažnai teigiama, kad mamos nuotaiką ir išgyvenimus žaibiškai perima vaikai, bet niekas nesistengia padėti, suprasti. Mamoms irgi reikia „išeiginių“! Dažnai vietoj paprastų, taip laukiamų žodžių „kaip jautiesi?“, išgirstame kaltinimus, jog nesusitvarkome su savo atžala. O tada tik dar labiau nusvyra rankos...
Manau, kad daugelis mamyčių visiškai ar iš dalies sutinka su šia mano nuomone. Todėl brangiosios mamos, kreipiuosi į JUS tikėdamasi, jog „neužrakinsite“ savęs „tarp keturių sienų“ ir neapribosite maksimaliai laukdamos kol užaugs mažyliai. Džiaukitės gyvenimu naujajame jo motinystės etape. Nepamirškite savęs, nes, mano manymu, visų mūsų nelaimių ir bėdų šaltiniu esame tik mes pačios. Tad mylėkite save, išlikite sau ištikimos, drąsios ir būti puikiomis mamytėmis taps lengviau.
Draugystės akademija
